Parzvimbiau žiguliuku namo ir dušiaj jaučiu, kad kažin kas ne teip. Tvarti baubia karvia, a namuos tyku. Lakiu grait vidun, a ti mama sė`di kojų kaip kaladį padėjus un suolalia ir bintuoja.
                      -Rožia vel insimetia,-saka persmainius visa na sopias.
                      -Ir Pranutia Labanori numiria. Būdava ažukalba ir tračioj denoj tuncavot‘ gali. Maž Mikalinutia pamačys, ale ana slobna.
                      -A kas karvytei? Teip baubia kaip kariama...Laukan nevedei...
                      -Kur vesi, - un veršių paskėla, da pabėgs. Aš nei Labanoran galiu nuveit‘, pašaukt‘ sė`klintajų, nei un veršį nuvest‘. Visas bėdas puola raptum.
                      -Ne roz sakiau, kam tau ta karvia, apibaru, užtekt vienai ir ožkas, jei nori bovytis,
                      -Ale ne uonaras, kū žmonias sakys- visai nubednėja.
                      Jos ažusakymu atanešu varnalė`šas lapų, apibintuojam kojų, paguldau laškan ir pats apsklausinėjis riktavojuos vest‘ karviotį un veršį. Sėklintajų kviest‘ par vėlu, paštas jau nedirba, nepaskambinsi, a ryt gali būt‘ par vėlu.
                      Didelis neuonaras, didelis, miestą frantui su karvi tumpytis, ir iš vys tie karvinia seksa reikalai ne pria dušias. Ale kū darysi.Be jo nebus nei piena, nei sviesta Pasiimu rykštį, ir vedu ažu pavadėlia. Tik pae`jus kakį puskilį ana patimpia až pavadžia. Atsisukis daboju, a gi stovi un dvejų kojų ir naravijas mani kibint‘ keltaviniam manieram.
                      -Durnia tu durnia,- perlaidžiu rykšti - net Petriukas žinoja, kad jautis geriau. Ale tas anekdotų Petriukas buva matyt jau mesčionis, kad vedia karvį un jautį. Jautis tai romytas ir karvias jam nerūpi. Anys tik art‘ tinkami. Veislai tai laika veršius, da būliais vadinamus. Ale gi va, kaip iš dainos, teip ir anekdotą žodžia neišmesi. Tik karviotia anekdotų neskaita. Sustramužinis varau jų un Untanioka veršį,
                      Tas Untaniokas bais‘ kitras. Iš veršia malonumų pragyvena. Apylinkiaj tik vienas veislinį laika. Kasdien červuoncas ar du, a kiek čia kaimi raikia viskas sava, tik un alaus, cukierkų ir čebatų kermašavų.
                      Pamatis atainunt su karvi, apsdžiaugia, paima až pavadžia veda karvytį stanokan- toks apytvaras siauras, vos ana insispraudžia, kad nemandravotų ir in šonus nesblaškytų. Viskas pramyslyta veršia patogumui. Dručiai pririša ragus pria priekinia skersinia ir aina un bulių. Tas aždarytas netoli tvartely ir jau baubimas daužymasis ti nesvietnas. Par lungelį iškyšis snukį vartą baltas akis. Paduoda jam duonas puskepalį del strainumą, - kur tau ės, kai karvia rūpi. Viskas par diedų apmyslyta. Storas vazackas linciūgas pririštas veršiui až ragų, pravestas pra lungelį, ir atadarius duris su linciugu prilaikamu až susparos – tadu yr sveikatas, pa biškį išlaidžiamas.
                      Taigi atkabinus duris anas su griausmu nulakia na zaviesų ir iššoka tas žvėris.
Veršis dvylas, metų keturių-grynas stumbras. Nu ir duodas... Kokia aistra! Atsistoja un užpakalinių kojų prisgatavijis- kaip eksgipicianistas koks až šetonų baisesnis. Ale Untaniokas susparon insispyris jį prilaiką, kad apsispakajintų. Teip stavėdamas kad pasmuistys anas - linciūgas na ragų tik pokšt ir zvimbdamas lakia tvartan. Bulius lygsvaras netekis drimba iš šona un mana karviotes, sulauža stanokų, apyverčia jų aukštyn kojam. Panela pamataravus kojam atsverčia ir pašokus kad ims lėkt‘ na takio durna kavalieriaus su priekiniu stanoka skersiniu pririštu pre ragų. Peršaka štankietų tvorų, par rūtų darželį, iš jo daržuosna, par agurkus, bulbas, lakia kelian ir taikas namo.
                      Bulius žemes ardamas kanopam lakia pridurmui. Visi stroki lakiam iš paskos pilnom kelniam, kū žinai, ar supykis neužpuls mūsų. Išlėkus vieškelin, anas niat dunda. Prieky tiltalis par upelį`, kur kaip narakiai un jo, pamačius tuos cirkus sustoja, mašiniuke. Panela pasuka palei upelį, ieškadama kur peršokt‘, venoj vietaj stabteli, a tas galvijas matyt pamyslija, kad ana persigalvaja ir šoka padaryt‘ raikalų. Sugrūda karviotį upelin, tik galva matas, ir maurai puntanais tiška. Vajetau, mysliju, dabar tai durnius jų nutapys, kū mamai pasakysiu. Ale ana vel išsikabaroja par maurynį iš upelia, inlakia susieda daržuos ir sustoja kvapa neatgaudama. Veršis prisiveja jų ir dūsauna, mykia kaip atsprašinėdamas, kad upely prapuola visas ūpas.
                      Pamatis bėdų atalakia susiedas Augustinas. Vyras diktas kaip aš su Untanioku abu sudėjus.
                      -Nebijokit,- apspakajina, - buliui dabar karvia rūpi, a ne jūs. Priaina pria jo iš ažupakalia, čiumpa až uodegos ir ažlaužia dvilinkų. Tas subaubia, pritupia ir iš sopes nežina kų daryt. Prilakia Untaniokas su pavadžiu, uždeda un ragų ir abu lauždami uodegų nuveda kavalierių namo.
                      A man un rytojaus teka lėkt‘ paštan, skambint telefuonu kitam. Jaučioku vadinamam, kur važinėja su Java ir karves apylinkej ramina, konkuruodamas su veršiu. Padaris raikalų, nubirbia namo, a mama išejus glosta karvytei žundų, par katrų ašaras rieda.
                      -Svieta pabaiga, murma mama. –Matai, šitas Jaučiokas maž ir geriau, negu tas durnius, katras tavys čiut‘ neprapuldia.
                      Apia provijima pamokymus pamyslykit patys. Pirštu nerodysiu...