Budo ypač įtartinas rytas,
Rodės, girdis, kaip plaukia žaltys.
Vinguriavo tik vandenio stiklas,
Aš jaučiau, tuoj nulis čiurkšlėmis.
Nuo pečių vis trumpėjo šešėlis,
Kilo saulė, bet temo viltis.
Tu buvai jau prie upės priėjus,
Kai pratrūko žadėta liūtis.
Abstinencija gomurį smaugė,
Šaukė vardą bebalsė kliūtis,
Tu įpylei kavos į puodelį,
Kurį laikė teisėta būtis.
Nusinešusi raudą prie kranto,
Skandinau, kur giliau, vinimis.
Ir pririšusi akmenį skausmo,
Patikėjau, kad ji neišbris.