Pasklidęs lašelis ant Dievo drobės
žmogum šį gyvenimą tu vadinies.
Įsigeri, siūlus dažai savimi,
kiekvieną tarpelį iš naujo lieti.

Jei išplėšia vėjai Kūrėjui iš rankų
šį audinį ploną, tačiau tokį svarbų.
Pasiunčia dangum Jis kas naktį riedėt
žvaigždes, mirus saulei lig ryto gedėt.

Ir vėl kuria šiandienos raštą be žodžių,
vaizdai girdo sielą, ją atveria grožiui.
Užtenka įkvėpt, kad pajustų,
jog gauna tikėjimą rūstų.