O Vilniau, gyvenimų mieste,
Štai mano Vilnelė, štai mano Neris,
Skubu prie tavęs prisiliesti
Ir dvasią pajust širdimi.
Valdovai užmigę brangiuos sarkofaguos,
Juos mena garbi praeitis,
Žygimanto žingsniai aidu ataidi
Nuo pat Krokuvos prislėgti.
Nejau Bona Sforca taip sūnų mylėjo
Ir geidė šlovės nemirtingos,
Bet amžiams išliks paveikslas
Barboros mirties skausmingos.
Mažytės gatvelės siaurai vinguriuoja,
Pražydęs stogų raudonis,
Kiek kartų čia eita, kiek kartų ieškota,
Kiekkart atsiklaupus dėkota.
Ir metai ištirpę Neries vandenyse
Vis mena veidrodiniam paviršiuj,
Čia būta, gyventa, vaikai užauginta,
Mylėta, kentėta ir  gimta.