Lietumi į plevenančias gaires
Brandžiai tykšta svajonių šviesa.
Keturi nenuspėjami vėjai
Pina nerimo kaspinus jų laukime.
Tu tyli. Nors rytuos išsisklaidęs
Rūkas, kylantis mūsų upe,
Vėl susverdėjęs ežero meldas
Gena laumžirgįo baimę mano linkme.
Randuose Tau prasiveria klaidos, 
Suklumpi savo skausmo lizde.
Nebesuvoki, ką rytoj laimim,
Apsisprendę pradėti drauge.
Tebūnie, tegul griūva Pompėja
Nuo skirtų jai lemties pelenų.
Mes negalim dėl to akmenėti,
Bet mes galim numirti kartu.