Ar ne mudu išmokom
(Arba neišmokom...) vaikus,
Kaip saugomas, gerbiamas savas?
Ar ne mūsų tiesos ir šviesos ilgesys
Juos apsaugo nuo velniško piktojo juodulio?
Kaip jie gerbs tėvą, motiną, 
Jei nuo pat kūdikystės regės,
Kaip nekenčiama?

Nekalbėk netiesos, nežudyk 
Nebereikia priminti šeimynai,
Po darbų vakare 
Jei viens kitą rūpestingai apkamšo,
Jei tasai, kas stipriausias,
Netraukia sudriskusios antklodės sau.

Mūsų meilė nors nuteka laiko upe
Į mažus vaiko delnus,
Atsigręžkim — 
Ar spėja tipenti karšinčiai —
Gumbuotos ir suriestos šaknys
Šventos mums duotos gyvasties.

Kraujo balsas lopšinės aiduos
Daug stipresnis už priesaikas.
Neprašau
Duok man savąją ranką —
Imki duodamą mano
Ir laikykim, laikykim,
Tegul ir labai įsiręžę,
Šią keistai susiraizgiusią genų grandinę
Tarp Vakar pražilusio, tylinčio
Ir verkiančio garsiai Rytoj.