Vakar atsikandau sudžiūvusios duonos kriaukšlę, o šiandien valgau jos trupinius.
Pensijų nešiotoją, girdėjau, nušovė. Mūsų kaime pilna klastūnų. Žinai, vieniems daugiau pinigų reik, kitiems mažiau. Tai kam reikia, tas pasiima. O kiti tik sušunka: „Čeburekų man nereik!“
Sėdžiu. Ir visai nepanašus aš į paukštį. Kiaušinių nededu, o be butelio ir skraidyt nemoku.
Atsiminimai apie senas meiles lenda smegeninėn...

Užgeso šviesos bufetavos bute,
Raugintais agurkais pakvipo,
Bet veltui į langus žiūrėti,
Jei drąsos nė kiek neturiu...
Užlipęs ant kopėčių skėsčiojau rankom,
Kol protas galvos neapleido.
Ir nėr kam apleist!
Baras ir taurės. Barmenės visokios.
Ir gašlios ir tyros.
Visokių ir reik!
Matau.
Užsidegė šviesos bute bufetavos.
O kam man jos reik?

Dabar aš jau senas.
Namuos bufetavos.
Visokių yra, visokių ir reik.
Geriau jau būč miręs ir meilę pasiuntęs.
Žinai, man tik kilpą ant kaklo.
Ir visa tai – dūmas, išpūstas iš plaučių manų.

Tai nusispjoviau ir išsikepiau kiaušinienės.
Kaip aš galėjau?

Iš Vinco dienoraščio 1999