Susenėjimas
Aš išmesiu globojamus rūsio fatališkus daiktus,
Tik po to nedrąsus ištipensiu į Kauno gatves.
Jausiu laiką, kuris nusibodusius veidus sumaigo,
Išskaptuodamas sau tik suvokiamas grožio žymes.
Pasikeisiu švarkais ir be ginklo užsuksiu į barą.
Ten kaubojaus duktė kiek be reikalo priešais linguos.
Ji tiesiog nežinos, kad arbatą šeimyniškai geria
Tie kaubojai pasenę, priklupę prie kelio žmonos.
Gal tiesiog neskubės karšto laiko sugriebti tavernoj,
Kol dar vyrai skaniai fotolupom naktis išmatuos.
O malūnas vis mala pasenusiom dienvidžio girnom,
Ir dažniau tenka likti anapus spalvotos tvoros.