Burės

Pasigauk bučiniais
Mano skristi ar krist pasiruošusią sielą,
Jau veržiuos už ribų —
Net ir oda dabar per siaura.
Čia ne šiaip kibirkštis, 
Tu pavasario liepsną įskėlei,
It gimties paslapčių
Miglose susiruošęs atrast.

Jau glamonių raktu
Atrakintos žinojimo menės,
Į visas ląsteles
Įsirangęs pasnaust ilgesys.
Vos ištiesi rankas,
Nesijausi lyg būtum praganęs —
Visos juslės giedos,
Jog patekęs į Rojų esi.

O po to... Kas po to?
Liks už mūsų pražydusi, deranti žemė,
Liks laimingi vaikai,
Kupini mūsų meilės ženklų,
Liks ramybė šventa,
Kad prasmingai dienas nugyvenome,
Nes nepaisėm audrų
Ir bures mudu kėlėm kartu.
Nijolena