Laikas
Per kalvas tykiai sėlina laikas
Lyg šešėlių vagis naktimis.
Juodos klostės lyg garbanos sklaidos
Lyg bemiegės aušros paslaptis.
Plėšo tyliai žiedadulkes vėjų,
Gena lapą link uolėtų kalnų.
Tykumoj svyra trapiosios smiltys
Lyg lašai ant krauju nudažytų delnų.
Tykiai sėlina laikas per kalnus,
Virš raudonu aguonų lauku.
Užsimerkdamos žvaigždės dar žėri
Lyg mintis ant blakstienų riestų.
Svyra juokas nuo alkstančių gijų,
Aimanuoja sulūžę strykai...
Dulkių patalu apgobia tyliai
Ir išeina, kai brėkšta rytai.
Su savim pasiimdamas juoką,
Jis išeina naktim išdidžiai.
Pasilieka tik ilgesio raukšlės
Ir jaunystės lengvi pažadai...