Naktis
Išaudė juodą rūbą atslinkusi naktis,
Kad būtų dar gražiau — žvaigždžių prisiuvo,
Tik ką ten žvaigždės — mėnulio pilnatis
Per visą dangų sidabru pasruvo.
Suplėšė debesis gražuolė mėnesiena,
Pro mažą langą pažvelgė vidun,
Paklojo taką, tokį baltą lyg iš pieno,
Rodos, tuoj tars — na, einam su manim.
Nueičiau, taip paslaptimi vilioja,
Tik jos ranka man, žmogui, per šalta.
Be to, gyva krūtinėje svajonė —
Sulaukt, kada žiedais apkris vyšnia.
Naktie naktie, geriau nunešk į sapną,
Kur pievos žalios ir mėlynas dangus,
Kur kaimo kelias pro seną gluosnį veda
Į paliktus kadais jaukius tėvų namus.