Širdis ant gubos (Iš eilėraščių rinkinio)

Atsilaužiu duonos
kasdieninės
ir einu
į jos Bažnyčią.
O Viešpatie,
kaip čia šviesu!
                 –
Duona –
tai žemės širdis,
prie kurios
pasaulis prisiglaudęs.
                 –
Po sniegu, po giliu
rugio žaliosios pilys
laukia pirmojo vyturio
laiško - - -
                 –
Atrakinta vaga
už saulę šviesesnė.
Žegnoju ją žingsniais,
Kad neužgestų.
                 –
Debesų ankštys
žiojasi,
girdėti,
kaip duonos šaknys
nučiulba gilyn - - -
                 –
Rugį prie kelio
glostau kaip vaiką,
kaip tolimąjį žiburį
gimtų namų - - -
                 –
Kraujo lopšinė per rugį...
Klaupiuos pabučiuoti
rasos ašarą
tylią - - -
                 –
Nešk, žeme, nešk
žalią rugio vėliavą
saulės karūnon –
dar ne laikas namo,
ten, kur ilgesiu raivos
aruodų bedugnės.
                 –
Duona – Dievo avinėlis,
besiganantis
dėl mūsų sielos šventės
žemės meilės
begaliniame  glėby - - -
                  –
Eina rugpjūtis,
išdidus, subrendęs...
Paskutinį kartą
vasaros saulės
maldaknygę
atsiverčia rugys.

Duona
rugiagėlių sūpuoklėse...
Neišmatuojamas
šio sapno grožis - - -
                 –
Užskrido širdis ant gubos
ir dainuoja...
Ko, akys,
taip ašarų pilnos - - -
                 –
Rudens vargonai
duoną veža
per žemės stalą
platų...
Atsiklaupia žmogaus
širdis,
iššokusi
ant staltiesės baltos
perono - - -
                 –
Vakarą
prie duonos nešu,
ir širdis namo sugrįžta - - -
                 –
Ant ližės
kryžiumi
duonelė užklota - - -
Vaikai parbėga,
prisigėrę vėjo:
– Ant kvepiančios ramybės
užtepk, močiute,
pasakų medaus!
                 –
Duonos kepalas
lino vystykle
krykščia kaip kūdikis.
Namai prisipildo
švelnumo ir meilės
spalvų.
                 –
Atsiduso duona:
– Duoninė ankšta...
                 –
Paaukok duonos riekę,
ir siela suras namus,
kuriuose
nevysta gėlės.
                 –
Šviesa Tėvynės gyslose
uždūsta
kada į duoną šaudai
panieka ir auksu.
Sustok ir atsigręžk
į savo tamsų veidą - - -
                 –
Nenuklyskim
nuo duonos,
nors ji amžinai
atsišaukia.
Nenuklyskim nuo duonos,
kai aukso ieškosim
žvaigždėse,
kai sugrįžti reikės
laikinai paauksuotiems - - -
                 –
Duona –
tai Protėvių malda.
Tėve mūsų,
globok
jos saulėtekių rimtį - - -
                 –
vaidaitė