Žiema praeis –  nutirps vėl šaltas sniegas
           ir upės vėl ledus į jūrą neš –
ir tarsi žemė iš gilaus vienatvės miego,
           palikęs praeity žiemos sapnus, prabusiu aš.


Žiema praeis –  ir pasitrauks ilgi šešėliai
           tamsių dienų, į naktį panašių,
tavęs aš lauksiu, kol namo sugrįši vėlei –
            tarsi upokšnio aidą tavo juoką jau girdžiu.


  Žiema praeis –  vėl saulė džiugins žemės veidą
           ir ledo šukės, širdį žeidę, ašarom pavirs –
atleisk, jei dar gali taip kaip kad aš atleidau –
            pakelk akis į saulę ir žiemos šalčius pamiršk.


Žiema praeis –  jei leisim jai praeiti
           ir pasikviesim saulę į širdies namus –
ir šilumą branginsim jos, kaip kokį kraitį,
            kuria ji dosniai vėl apdovanojo mus.


Žiema praeis, kaip viskas kad praeina,
           liūdnus prisiminimus upės kaip ledus nuneš –
sugrįžk, tau padainuosiu naują meilės dainą,
            kurią giliai širdy apie tave nešioju aš.


  Žiema praeis – jos buvo tiek, kiek skirta –
           dabar širdy tą aiškiai supratau.
Ji buvo, nes reikėjo mums patirti,
            gyvent ką reiškia dėl Tavęs ir – mirti sau.