Atimt ir padalint
Kūnas lėks iš paskos,
Kur jausmų ir minčių nušvitimas
Tarsi drugiui žibinto šviesa.
Nuostabiausia tokia pilnatis,
Jeigu jai pats save tu esi atidavęs
Be derybų, atodairų — tik iš aistros.
Kvapas sviltų? Tai ne spragantys mūsų sparnai —
Pavyduoliai sukrovė mums didelį laužą.
Vargsta, gaišta naikindami tai, kas nei dega, nei skęsta.