Ji
Kaip reikia moterį mylėti,
Aš pasakyt kai ką galiu...
Tebūna jai keliai gėlėti,
Be nuokalnių ir be duobių.
Ji tarsi ta trapi taurė,
Pilna svaiginančios vilties.
Tik ar gali tu ją turėt –
Paklausk savęs dabar, išties.
Tai ji – gyvybės mūs esmė
Su išgyvenimu giliu.
Kada bus pas tave namie,
Aš pasakyti negaliu.
Ir taurės niekad tenedūžta, –
Kitaip mūms vyrams bus blogai.
Lazda per pusę visad lūžta,
Kai lenkiam ją mes per ilgai.