Laikau rankose tuos keliolika puslapių, kurie jau atspausdinti, o prieš akis – nemenka knyga. Kada ji bus? Ir ar bus? Dalis tekstų, sutalpintų šiuose „keliolikoje“, parašyta anksčiau. Kai kurių jau lyg nebuvę. Užsimiršę. Mintys nerimsta, šlavinėja, šlaistosi it prožektoriai karo metais, ieškantys Vilniaus danguje lėktuvų. Toli toks Vilnius, bet prisimenu. Gal ir apie tai reikėtų, bet kuomet  ir pradėto per daug, tai...
   – Tarkim, kad nesu Kindzulis, bet štai priėjau ir klausiu: o kas toliau?
   – Toliau, Kindzuli, neparašyti knygos lapai. Tik ryt, tik  būsimasis laikas parodys, kaip kas juose atrodo. Tačiau tai netrukdys  tau klausti: o kas toliau? Beje, pone, iš kokio krašto esate?
   – Dzūko neatpažįsti?
   – Dzūkijos kraštas irgi vertas žemėlapio. Kad ir ant  piliakalnio sustotum, o jo akimis  neapvaikščiosi. Kaip ir žmogaus. Nepaisant kad jis dzūkas
   – Kaip ir žmogaus. Matai jį, bet tik kažkiek. Taip, esi teisus – Dzūkijai pažinti gal pakaktų žemėlapio, karietos, o štai žmogui...
   – Buvo ir karieta, bet  nepadėjo, – netyčia įsišnekėjau kaip su geriausiu pažįstamu, o anas irgi nebuvo tylenis. 
   – Suglumino mudu tas Savęsp. Pasiklydom. Nešioja kaip vėjas lapelį. Nei žinai, kada nusileisi, nei žinai, kada vėl pakels pustomą. Ir visgi:
 
Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio  dieviškos būties,
Kuri  įkritusi  į žmogų.
 
   – Tu, Vidini? O,  Viešpatie! Kaip čia? Iš kur? Betgi  būna; vilką minim –  vilkas čia, – pašokęs ant kojų, pasišoviau apkabinti seną, mielą nuo vaikystės laikų, netgi nuo jos lopšio užsilikusį bičiulį ir išdaigininką, o tiksliau – keistuolį... 
   – Ne, ne! Ne aš čia. Aš tik tavo, Pranuci, atmintis apie jį, Vidinį. Tik. Girdžiu ir aš, kaip Poe groja, tačiau panorau pamatyti ir jos smuiką.
   – Taip, – nuleidau sėdynę ant kėdės, – taip, o aš  pamaniau, kad jeigu vilką minim, tai ir vilkas – čia. Bet  taip neatsitiko.
   – Atsiprašau.
   – Nėra reikalo  atsiprašinėti, – piktokai tariau. – Še, skaityk ir sužinok. Knygai parengta apie pusšimtis puslapių, o Vidinis nė karto nepaminėtas. Tai ar ne paršelis, a? Taip besielgiant nesunku ir už knygos pasilikti. Lyg neegzistuotų.
   – Taip, taip. Ar ne paršelis, a? – linksmai atsiliepė Pro ir dar smarkiau įniko reikšti priekaištus: – Ir paršeliui turėtų būti sarmata, kad taip atsitinka.
   – Tu manai, kad aš tyčia? – atsigodėjau, ką  kalbu. – Kerštaudamas? Betgi po šimts  pypkių, kur jis dingęs? Na, kur?  Nuo lopšio su juo kartu. Ir tai faktas.
   – Tiek, atrodo, ir tereikėjo, kad knygoje apsireikštų Vidinis, –- nepametė geros nuotaikos Pro. Ir argi  priekaištausi, jeigu taip ne laiku, tokioje  senatvėje sumanyta rašyti – montuoti knygą.
   Taigi, dėmesio! dar  vienas knygos montažas atliktas ir Vidinis nukelia kepurę  jį pasitinkantiems.
    
   **********************
   – Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęsp pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ne tave, o mane būtų ištikusi amnezija, – prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis ir kilstelėjęs akis į mano akis: – Savęsp  pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Vis dėlto tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęsp.
     Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
   – Ai, Vidini, – mostelėjau ranka. – Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
   – Sunkiau?
   – Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti: Pranucis sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį visuomet esu ligonis. Apie tave taip nepasakysi.
     Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis  žinojo, kad palaukęs trupučiuką ir neišgirdęs jo atsiliepiant, vėl tęsiu pasakojimą pradėta linkme. Per tą laiką sugebu labiau susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos pastaruoju metu darosi vis sėkmingesnės. Turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį ir jai ten įdomiau, kadangi ji ten – jaunatvės apraiškose ir apie tokią paliegusią net pagalvoti nenori.
   – Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp(i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: savęsp(i) prv. psn. prie savęs,  į save. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
   – Manau, kad  supratai, jog tas savęsp reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį, – pasiteiravo .
   – Tačiau aš nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį prieveiksmį reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu. 
   – Taip, taip,  skaičiau  iš „Eilėraščio sėjos“, –  išgirdau  Vidinį ir tai, ką jis ten skaitęs apie Savęsp:
 
Tiek daug  surinkusi
Ir nieko nepraradus,
Žmogaus  būty kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės...