Perlamutrinėmis ašaromis ji apverkė jo likimą ir negalėjo susitaikyti su tuo.
Tvirtomis rankomis suspaudęs jos pečius jis pažadėjo sugrįžti.
Negalėdama patikėti tuo, ką girdi, ji tyliai paleido jo ranką.
O jis neatsigręždamas išėjo.

Ir nieko daugiau. Tik melancholiškas vėjo šniokštimas ir malonus, pažįstamas kiniškos arbatos kvapas, kaip visuomet sklindantis iš jaukios pajūrio kavinės. Ir vėl ruduo, kaip visuomet liūdnas, susimąstęs. Ko gero niekada negalėsiu susitaikyti su ta mintimi, kad aš vis dar kvėpuoju. Jau be baimės stoviu čia ir laukiu žiemos, nes ji jau nebeturi ko iš manęs atimti. Vėjas be didesnio susidomėjimo tampo popierinius papuošalus, kuriais iki pat galo išpuošta gatvė, o didžioji dalis žmonių tiesiog tūno namie. Matyt bijo iškišti nosį ir susitaikyti su skaudžia realybe.
Nežinau kaip toli siekia mano atmintis, bet toje pačioje kavinėje kažkada kiekvieną dieną sėdėdavo du malonūs senukai ir valgydavo savo vaikystės ledus. Sakytum atjaunėdavo kokia trisdešimčia metų, tačiau dabar jų čia nebėra. Nebėra ir daugybės kitų, kurie čia, galbūt, prisipažindavo vienas kitam meilėje, o galbūt po penkiolikos metų draugystės išsiskirdavo. Bet kam tai rūpi, juk kiekviena amžių sandūra vėl iš naujo įsiūbuos jau kurį laiką girgždančias sūpuokles ir vėl nuo pradžių leis žmonėms austi margą gyvenimo audeklą.

- Tai ką pasakysi, o Pamirštasai?
- Neturiu ką pasakyti, mano ištikimas tarne.
- Ar gi taip gali būti, pone? Jūs visuomet turite ką pasakyti.
- Tik ne dabar. Laisvas tu, gali eiti ir gyventi. Gyventi ir pagaliau numirti, kaip kiekvienas trokšta.

Nieko neatsakė, tik apsiašarojo ir nuskubėjo keliu aukštyn. Jau tūkstantį kartų apleidau šį pasaulį ir jis spėjo du tūkstančius kartų sugrįžti pas mane. Šimtą metų apgaudinėjau jį ir nejaučiau sielvarto, bet gyvenau didžiausioje tuštybėje. Kiekvieną sykį, norėdamas išeiti, sugrįždavau į pradžią. Mano ašaros virsdavo lavos srautais, kurie viską degina ir naikina. Kai manęs paklausdavo kiek man metų aš pasimesdavau skaičiuose ir tiesiog nutylėdavau. Koks jiems skirtumas? Tūkstantis, penki tūkstančiai... O gal aš jau visą amžinybę gyvas? Nebeturiu kur eiti ar ko ieškoti. Stebėjau saulėlydžius visuose pasaulio kampeliuose, ragavau visų žemynų nacionalinius patiekalus, keliolika sykių apskridau visą Žemės rutulį.
Taip, man beliko į save įsigilinti. Suprasti, kodėl esu ir ką tai reiškia. Vienintelis ir pats ilgiausias kelias, vedantis pro visą sujauktą sąmonę ir mastyseną. O dar...

- Pone?
- M?
- Kodėl čia stovite vienas?
- Na, aš čia... Hm... Ta prasme... Na, ėjau ir...

Į mane žvelgė labai jauna mergaitė, kurios akyse spindėjo nepaprastas susidomėjimas. Nežinojau, ką jai atsakyti. Jauna mergaitė, klausianti manęs, kodėl čia stoviu vienas. Na ir ką gi jai galėjau atsakyti? Kad gandro laukiu? O gal kopūstų? Ne. Nugyvenau jau tiek metų, kad galėjau sau leisti neatsakyti į bet kokį klausimą. Ir ne todėl, kad nežinočiau atsakymo, o todėl, kad man klausimas būtų pasirodęs pernelyg paprastas. Bet štai į klausimą kodėl čia stoviu aš nuoširdžiai nežinojau atsakymo. Prisiminti vaikystės atėjau? Bet juk tokiu atveju meluočiau... Mano vaikyste jau seniai užmaršty, o kartu su ja ten pat ir visi mylėti žmonės, visi draugai ir priešai.

- Aš laukiu, mergyt.
- O ko jūs laukiat?
- Mirties...

Karčiai ištariau tą žodį, tačiau mergaitė kartumo visai nepajuto. Bet susimąstė. Kurį laiką iš padilbų bandžiau įžvelgti jos akyse atsispindinčias mintis.

- O kodėl laukiate būtent čia?

Dar viena aklavietė. Čia? O kur tas “čia”? Vienas mergaitės klausimas išprovokuoja dešimt, kuriuos iškart pats sau ir užduodu.

- Nežinau, mergyt. Nežinau.

Nustebo. Negi aš atrodžiau toks senas?

- Tuomet nelaukite mirties čia, pas mus.
- Kodėl?
- Mes bijome mirties. Ji atėmė mūsų myilimųjų gyvybes. Mes nelaukiame mirties. Išeikite ir ieškokite jos kitur. Mes nenorime, kad ji sugrįžtų.

Šį kartą nustebau aš. Staiga pradėjo plūsti šimtamečiai prisiminimai. Visai kaip potvynis. Užplūdo ir apsėmė visą galvą, sukeldami nelemtą migreną. Šūviai, vėliau jų aidas, riksmai, o dar vėliau ir jų aidas... Ir visa tai aidi mano galvoje. Kiekvieną nelemtą dieną, valandą, akimirką. Užsigręžiau ir pasileidau molo link. Mergaitė kažkodėl ėmė vytis. Tuomer paspartinau žingsnį ir po keleto atodūsių jau stovėjau prie liepto galo. Užsimerkiau ir pasinėriau į ledinį vandenį. Koks skirtumas. Nors vilnijančioje ugnyje sudegti – liksiu gyvas...

Paskutinis vergas, ištikimai tarnavęs man paskutinius šimtą metų jau pasitraukė. Dabar aš likau visiškai vienas.

Perlamutrinėmis ašaromis ji apverkė jo likimą ir negalėjo susitaikyti su tuo.
Tvirtomis rankomis suspaudęs jos pečius jis pažadėjo sugrįžti.
Negalėdama patikėti tuo, ką girdi, ji tyliai paleido jo ranką.
O jis neatsigręždamas išėjo.

(Kadangi aš nemirtingas, apie save jau galiu rašyti trečiuoju asmeniu.)

Ašaros žmogaus, kuris negali numirti.