Paveikslo jau kitaip nevadinome, tik „Frazės“ vardu. Su daugtaškiu jos pradžioje, frazė nesikeitė*, tačiau gebėjo judėti, pozuodama ar prisiderindama prie vidujinio paveikslo turinio. Ten matėsi piliakalnis su jo aukštumoje augančiu beržu. Papėdė irgi nepalikta tuštumai –  vinguriavo keliai, takeliai, susimetę į šūsnis augo medžiai. Dar žemiau – ir tai man buvo labai įdomu – tekėjo išvaizdi upelė (Varėnė – ką?), toliau, už piliakalnio, įsiliedama į  upę (į Merkį –  ką?).  O jeigu taip, tai kaip  nepatikėti, kad Frazės paveiksle matau Senosios Varėnos peizažo fragmentą. Tačiau – ar tikrai?
    Tyliai buvo sutarta, kad neskubėsime apsigyventi paveiksle. Atrodytų, kaip čia taip? Kodėl taip neatsakingai priimami sprendimai? Aplink žiema, o pažiūrėkite, kas paveiksle. Ten – antai! – jau  dirva ruošiama sėjai, o kunigas Aleksandras Burba, beardamas piliakalnio viršūnę dėl apsėjimo grikių  labai nuvargo ir, atėjęs prie beržo, snustelėjęs sapnuoja Krivį. Ne vieną, ne. Sapnuoja  kartu su visą piliakalnį apliestą rimtais  kariškais vyrais, kurių  viduryje  stovi  jis, senyvas  žmogus, vardu Krivė.
  
   Poe, kaip įprasta, paėmė smuikelį ir  prisiglaudė prie jo muzikai.
   Taip, tai jis, nesunkiai pažinau Krivį, atėjusį į kunigo sapną.
  Mes visi mename, kaip šitoj vietoje mūsų brangios tėvynės Lietuvos gynėmės nuo savo priešų, kaip čia ne sykį aukodavome aukas savo dievams, kaip čia ne sykį drąsinau jus  nepasiduoti savo kraugeriams, kaip čia ne sykį buvau siųstas  nuo  Krivė-Kriveitos iš  Romos pas  jus idant Jūsų dvasią stiprinčiau ir už Lietuvos liuosybę raginčiau Jus net galvas paguldyti. Teisybė, jūs manęs klausėte, todėl mes čia savą gyvastį pabaigėme, gindami tėvynę ir jos liuosybę. Užtai čia mumis ir po šiai dienai yra pavelyta nuo amžinojo Dievo kaip kada susirinkti ir pasižiūrėti, kas mūsų mylimoj tėvynėj šiandien darosi.
 
   – Ten ir vėl, Poe, tave girdi.  Visi girdi. Tačiau ypatingai jautrus piliakalnis, kur ir tie, jį visą  „aplietę“, rimti kariški vyrai, – smuikui nutilus pasakė Pro. O patylėjusi ir vėl ji: – Ką jiems pasakysime, a? Tačiau jeigu manote, kad tai sapnas, prašau užsimerkite, kaip  tuomet, atėję į XVI a. Vilniaus Rūdininkų priemiestį. Jeigu gerai  beatsimenu, niekas nesakėme, kad sapnuojame.
    – Nesakėme, kad sapnuojame, Pro, – atsiliepė Poe. – Labai norėčiau, kad ir ten mus girdėtų. Labai noriu, kad greičiau su Stepono bažnyčia susigyventume. Įsivaizduoju, kaip miela, smagu būtų dvasioje, ją  panešiojus ant delno. Man jau dabar  gera, kai girdžiu ją žodyje kartu su smuiku vargonais grojančią, – neskubino kalbos  Poe,  bet ūmai, it  kažką atsiminusi, sukluso, pasižiūrėjo į mane  ir paprašė parodyti delnus.  Ištiesiau rankas. Pro (proza) gi, supratusi, ką nori pasakyti Poe,  jas pataisė taip lyg atsargiai kažką  norėčiau jomis pakelti, tarė:
   – Tu teisi,  Poe. Sunku patikėti, kad šitos rankos nežiojo Jėzų. O nešiojo. Kaip šventę. Kuomet jau ir kalbėti sunku pamanius, kad  taip negali būti ar kažkas nepatikės.
 
Jūs klausiate:
– O kas toliau,
Kai Pivašiūnų Marija 
Nusišvietė ant sienos
                kabančiam paveiksle?

Ji sūnų padavė man į rankas.
Išėjo iš paveikslo rėmų
Ir buvome kambaryje trise.
O rėmuose lingavo
                        liūdinti delčia.
Pasakė Marija:
– Jau netikėjau, kad yra 
Žmogus
         dar galintis 
                     priglaust mane.
Kaip moterį,
Kaip motiną,
Nenupieštą, 
o – gyvą.

Žinau, net rožinio nebeturi,
Malda nevargina Tau lūpų,
Bet štai bažnyčia suskamba širdyj
Ir niekas ten – net nusidėjėliai –
Neklūpo.
Gražu šventiems,
             sužvarbusiems 
                             skausme,  
Bažnyčioje 
                išdidų 
                           žmogų
                                  pamatyti
Ir patikėt,
Kad vėl sugrįš į žemę iš dangaus
Ir bus palaiminti, 
Bus priimti 
           be rožinio,
                      be „Tėve mūsų“.
Su duona ir druska
Su vandeniu ir vynu.

Paveikslą su delčia 
                tau atminimui dovanoju.
Jeigu turi kavos,
Išgerčiau su tavim mielai.
Na. o ir sūnui
                  Jėzui Kristui
Gal kas skanesnio burnai atsiras...

Kava pakvipo kambarys
Ir džiaugsmas sklendė –
Atėjo Marija.
Atėjo jos sūnus.
Atėjo į namus Nuliūdusiųjų šventė.
-----------------
*{... iš pro vokais užmerktas akis matė (Stefanija) savo pirmagimį ir tyliai jam šypsojosi}