Dienas uždarau savyje ir nusitęsia laikas,
Tamsoj skandinuos lyg vyne. Tiktai skaudulys
Duris atveria. Svaigsta galva, bet nekeikiu
Pasaulio sutverto visiems, ir jiems tegul lis
 
Smulkiais trupiniais nuo užgesusio laužo vienatvės.
Mažom žiežirbom juoksis atkeliavus naktis.
Tikrai man gana. Tingią šviesą dienos tegul mato
Kiekvienas prie kelio akmuo. Visiems tenušvis
 
Seni mūs gentainių raidynai ant aukuro aukšto.
Skaitykit daugsyk ir saugokit mūsų žemes.
Dabar jau lengviau. Išsakiau, kas taip dvasią man laužo.
Palikt nebaisu. Bet ir ten aš ilgėsiuos tavęs.