Žmogui laimė kur paslėpta,
Mes nežinom niekada.
Kai prieinam galą liepto,
Baksteli ji mums lazda.

Lieptus žmonės patys stato
Iš minčių, gerų darbų,
O jau laukti rezultato
Reikia laiko ir ribų.

Ir lazdos nereik pamiršti.
Kai tik bakstel, griebk už jos.
Ji neleis tau greit parvirsti
Arba žengti atgalios.

Laimė, lieptas ir lazda, –
Taip jau būna kai kada...
Nežinai, žmogus, dorai, –
Čia kaip tie pikti orai.