Žydrynė akių, nemiga ir pavargusios rankos –
Kaip nedera tai, todėl blaškos po dangų svajonė.
Galbūt aš galėčiau padėt, tačiau to neužtenka...
Nes liniją užbrėžei ryškią. Nors visgi per ploną –
 
Galiu tave siekti ranka, tik tereikia ištiesti,
Blakstieną pakelti nuo žemės, kurią tu pametus.
Nejau nežinai, kad yra dar ir amžinos tiesos –
Juk dienos mums kartais ištįsta tarytumei metai.
 
Tu nejauti to, nes dabar tavo laikas sudužęs,
Aš netgi sekundes skaičiuoju lyg ratilus upėj.
Bet būna, jog linijos lūžta ir grįžtam per lūžį
Pas tuos, kuriuos mylim, ir tuos, kurie mums labai rūpi.
 
Tačiau atsitinka, deja, ko labiausiai mes bijom –
Negalim gyventi už du ir paliesti svajonę.
..............................................................................................................
 
Brendu į žydrynę akių – juk anapus nelyja
Ir linijos jau nebėra...
Tačiau skiriasi žmonės.