Trapumas
Gal atleis man Dievai už besaikį godumą
Naktimis išmelstų vaizdinių.
Apie žirgus pakėlusius dulkių lengvumą
Nešant Tave link mano krantų.
Negraudinsiu tiesos apkabinus likimą
Dėl seniai nulemtų galimybių rimtų.
Nedėkosiu ženklams už skausmingą trapumą,
Idealais nevirtusių mūsų vilčių.
Suvaitosiu šauksme prie apleisto tikrumo,
Atvirumu skandintų, medinių laivų.
Pasiliksiu laike, kur abu mudu buvom
Vienu kūnu ir vienu daigu.