Kodėl sąmonė turi tokį įpratimą
Į save įsikabint, per formų rėčius persikošt?
Kodėl suvienytos, nedalomos nejudamybės bijosi?
Kam svyravimai tarp buvimo savyje grynumo
Ir periodiško ištirpdymo teatre,
To išblaškančio akceleravimo į ne-save,
Į papildomą happyend'ą,
Kuris gal iki šiol nepatirtas?
Kas gena žaist manifestacijas,
Savęs padovanojimus,
Pranašumų pasiženklinimus;
Chaose, galaktinėse erdvėse
Atradinėti didybes paprastumo,
Neišsemiamas tuštybes nuostabumo,
Nuobodumo neatlaikančio,
Išsieikvojančio?
Kam tigrams reikia dryžuotumo?
Kaip man – ramaus nepririštumo,
Į kategoriškumą nenusmukdomumo.