Savęsp nebuvo ramu. Net tuomet, kai nutilo Poe smuikelis, jos pagrota muzika nenutilo. Liejosi, šypsojos, glaudėsi prie upelio ir čiurleno, kilo į dangų, ieškodama vyturio, tačiau  jo nesuradusi ir sužinojusi, kad Lietuvos žiemos danguje jo nebūna, pati virpėjo, šildėsi mintimi apie  pavasarį ir jai buvo nuostabu žinoti, kad ji galėjusi tokia atsirasti, prigludus smuikeliui prie Poe krūtinės, o dabar, atitrūkusi nuo jo, gyvena, yra, skamba po visą Savęsp.
   Ir dar kaip skamba!  Tik kaip tai iškalbėti, kuomet viskas prasidėjo  tuoj pat. Poe pasakyti žodžiai irgi kaip muzika: sumąsčiau pagroti karietą. Atrodytų, protinga buvo paklausti,  ar  bent supranta  ji, Poe, ką  tai  reiškia? Tačiau ne tik proto stokojo paklausti, bet ir laiko nebuvo, nes Poe smuiko muzika aplenkė mane. Be įkalbinėjimų kartu su savimi nešiojo po Savęsp erdvę, jog regėjosi, kad kaip kadais  kunigas  Burba, taip dabar aš galiu  pasakyti: užhipnotizavo. Tik pajutau: pakilau ir  skrendu. Taip, taip „pakilau ir skrendu“, tačiau danguje man nebuvo ką veikti. Labiau reikėjo  karietos. Tad  leidausi iš dangaus į tūkstantį devynių šimtų devyniasdešimt  ketvirtų metų sausio 15 dieną, kur laikrodžiams rodant 10 val. 30 min,  pirmą kartą išvažiavo  Radijo karieta.
 
Stebis, stebis Nemunėliai,
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės,
Girgžda karieta.
   – Oi, parvešim šimtą metų
     Mūs šalelės mylimos,
     Šimtą metų, šimtą metų –
     Visą amžių Lietuvos.
 
   Ir po visą šalį žmonės sukruto ieškoti popieriaus ir rašalo. Rašė laiškus, džiaugėsi, nerimo. Balti balandžiai nešė jų laiškus į karietą. O tas, pirmasis, su V. ir B. Baranauskų vardų (Vandos ir  Broniaus) inicialais buvo iš Utenos.
  
    Paukštis  – į dangų,
   Žodis  – į širdį, –
   pasveikinimą nuo poeto Justino Marcinkevičiaus perdavė Vanda, o  Bronius:
   Ačiū. Tikėsime, kad tai ne paskutinė kelionė. Šiuo neramiu  laiku, kada  tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų  vieni kitiems, oi kaip reikalinga sielai atgaiva. Tai pamokymas, ką mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus  gera ir  ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į šią karietą  priimtumėte pavežioti t visus kilnios širdies, geranoriškus  mūsų  kultūros ir švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą kaimietį.
 
Senis švilpina botagą,
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega,
Pusto ugneles....
     –  Oi, parvešim šimtą  metų, –
 
   nesiliovė įtikinėti priedainis. Tada. Žiemoje. Prieš daugiau negu dvidešimt metų, kuomet ir spauda  rašė:
  Keistokai  atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar  keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, kad, girdi, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol  ją  suras, jeigu tektų nuvažiuoti į šio amžiaus pradžią ar net toliau.  Karieta  menkutė, o ant  vieno jos rato stipino užrašas: „tikime  ir  abejojame, abejojame ir tikime.“
   Ne, žmogeli! Su tokia  karieta, jeigu  tą širdį ir surasi, tai  pamesi. Ir todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą... 
  
   Taip tada. Prieš dvidešimt metų O dabar, daugiau negu po  dvidešimties?
   Pavargau, beieškodamas jos sudužusios, bet tikėdamas, kad ir iš šipulio nebūtų negalima tokios atgaivinti.
 
Trepsi  žirgo kanopulės,
Girgžda  karieta.
Ar, vežėjau, pasigėrei,
Ar širdis jauna?
   – Oi  parvešim....
 
   – Ak,  Poe, Poe, gal ir nenujauti, kaip iš naujo suskaudo siela. Kuo jį, tą  šimtą metų, pavežioti? Kuo? – atsidūstu akimis įsiskverbęs į „Frazės“ paveikslą.
   – Vežėjau, girdim, kad nenudangintai Vandos ir  Broniaus  Baranauskų laiško. Tikėtina, kad gal ir  rato stipiną su jo  užrašu surasi, – išgirdau iš paveikslo atsiliepiant į  mano skundą..
  – Paieškosime ir stipino, – už mane atsakė Pro ir, pakėlusi it  nosinaitę popieriaus lapelį, mojavo juo ir vėlgi kaip prieš dvidešimtmetį  tą sausio penkioliktąją:
  – Sveiki  gyvi! Dėkojame, kad išgirdai, Lietuva.