Jau senokai krumpliaračius graužia besotiškos rūdys,
Nuostabu, kad užkraunamus lūkesčius ši sistema šiek tiek pakelia.
Atidėtus į šalį pūzrus kas beglostys, begrūdins?
Prieš užkapstant greičiau patupdys į prispjaudytą pakelę.

Garsiai nuovargis rėks: Bejėgystė — ne nuodėmė, gėda.
Tokį rūbą ne vienas senatvėj apsivelka.
Per tą riksmą sunku beišgirst, kaip vaikai ir vaikaičiai užgieda,
Kada ašys dienos nuo buities susirietusios trilinkos.

Dvi rodyklės (gal rankos?) glėbiais pravirais gaudo skersvėjus,
Išsiderinęs pulsas jaunystę atminęs pašėlo.
Ak, norėčiau paguost, bet galiu apgailėdama perspėti,
Kad gyvenimas visas — svaigi, bet trumpa minutėlė.