Krantai

Kaip upė niekad nesustoja
Prieš medį, akmenį, prieš uolą,
Žmonių draugystė taip tikroji
Nedingsta niekur, neprapuola.

Ir tegul bėga sraunios upės
Tenai, kur mintimis keliausiu.
Ne veltui taip šiandieną rūpi
Žmonių likimai įvairiausi.

Likimas kartais pagrūmoja
Rūsčios lemties pirštu piktu.
Ir šėlsta vėtros tolumoje
Tarp upės atskirtų krantų.

O, kad krantus sujungt galėčiau!..
Nėra tiek žemėj akmenų.
Ir tuo krantu mielu, saulėtu
Kaskart pas jus aš vis einu.
lenciūgėlis