Neišsiblaivęs grįžo į namus,
Sušalęs, vos slenkstį peržengus,
Ant stalo staltiesė balta,
sriubos lėkštė, kvapni duonelė,
Prie šaukšto tiesiasi ranka.
Žili plaukai ir metų kupeta,
O širdyje toks įšalas, tokia gėla,
Tarytum durklas, įbestas krūtinėn,
Neleidžia atsitiesti niekada.
Tik taip pažįstama, švelni ranka
Sulinkusią paliečia kuprą,
Žmogus išsitiesia staiga
Išgirdęs viliančius žodžius,
Jau viskas baigės, tau atleista.
Ir Dievaži kiek kartų reiks
Tos gerumos ir atleidimų,
Kol vienąkart žmogus pakils
Iš savo tų baisių pasiklydimų.