Kada į gimtą uostą
Svajonių laivas grįš,
Vainiku galvą puoštą
Krante ieškos akis.

Matyt aš noriu vėlei
Jos šypseną veide.
Ranka, ištiesta gėlei,
Man taps minties gide.

Jos plaukus taršo vėjas.
Ant kaklo – vėrinys.
To nieks nėra regėjęs –
Tai meno kūrinys.

Ją Neringa vadino.
Girdžiu dainas gyvas.
Su prijuoste iš lino
Supylė ji kalvas.

Kampelis reto grožio –
Tai Kuršių nerija.
Vainiką pintą rožių
Nešu jai širdyje.

Tada gimtajam uoste
Bangelės tyliai oš.
Mergaitė su prijuoste
Man veidą glostys, puoš.