– Jeigu ir paveikslai triukšmauja, kas galit pasakyti,  kas ji (ir – kur) ramybė? – pakalbėjau savyje.
   – Kaip  tau, Pranuc, paprasčiau paaiškinti, – sukluso Pro(za), panorusi patalkininkauti. – Įėjus pasidairyti po Savęsp, tos ramybės laukti  tikrai nereikėtų. Daug to, kas čia plika akimi atrodo nepaprasta, neįmanoma, ten gi – nieko, kas galėtų stebinti. „Frazės“ paveikslo patriukšmavimai tai tik jo  dvasios apsireiškimas: girdi, Esu. Ne pirmą kartą  matome  juos patriukšmaujant. Ot, prisimink, kaip atsitikę su Pivašiūnų Šv. Marijos – nuliūdusiųjų paguodos  paveikslu.
  
   Atsiminiau.

   – Taigi ieškoti ramybės dvasioje neprotinga. Paveikslai nusišviečia ir aptemsta. Jie – bažnyčiose ir turguose, muziejuose ir vagių  kolekcijose. Kas žino, kokia dalia ištiks  „Frazės“ paveikslą. Tačiau svarbiausia, kad jis dirba. Ir todėl nesunku nujausti, kad triukšmo bus.
   
   Čia priėjo Irena Sėliukaitė ir tarė:
   – Visa  Lietuva – ir  ne tik ji – taip pat ir senosios jos istorinės  žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų  protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tartum ir stipresni nuo jų nusileidžiame. O kiek dar daug  nepažintų, nežinomų likimų netgi dvidešimtojo amžiaus  tragedijomis žymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausant į  kiekvieną  krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis  gali padaryti.  Daugybė tokių vietų, jog net nejaučiame, kad ant  kapo stovime...
 
   Taip, tai  tiesa – pamaniau – ir aną  kartą,  kuris prieš dvidešimt metų, nesuvokiau, kaip kunigas Aleksandras Burba atsiradęs jau į pirmą  kelionę išvažiavusioje karietoje, tačiau minutėlė, kita ir  štai,  koks jo pasakojimas. 
 
   – Šliūpas gyveno Amerikoje. Aš – Lietuvoje. Jis barė kunigus. Aš – bedievius. Na ir kuriuo iš mudviejų tikėti? Kaip žmogui  atsirinkti, kurio idėjos brangintinos, tikros, o kurio iš tikrųjų – niekai. Tiesa, vežėjau, mus teko pasirinkti  kitą  kryptį. Štai tu važiuoji į praėjusius  laikus, nesgi su Jonu skridome  į ateinančius.
   – Mums labai nepakeliui, –  prisimenu,  tuomet  pasakiau kunigui
   – Džiaugiesi, – šyptelėjo Aleksandras Burba. Ir šit po dvidešimt metų mums  ir vėl lemta susitikti. Kaip Aleksandro Diuma  muškietininkams. Tačiau vėlgi dėmesio, kad ir aš neužmirščiau.
  – Taigi skridome į ateinančius laikus.  Beje, užmiršau pasakyti, kad  tuo pačiu metu Šliūpą Amerikoje, o mane Lietuvoje  užhipnozavo. Na ir susitikome kaip dvasios.
   
   Va  tiek  man  pakako, kad suprasčiau, kaip į keliaujančią  karietą iš nežinia kur atsigavo  kunigas Aleksandras Burba.
 
Mano gyvenime pirma diena, 
kai šyptelėjęs  pagalvojau –
Nesąmonė,  bet ji tokia,
Kai ir vidurnaktyje žibina šviesas –
Šviesu, šviesu  ir  nesvarbu,
kad po sekundės, po minutės 
užtemdys ją užslinkę debesys 
ar į akis kas akmenį įmes 

   – Tik pajutau: pakilau ir skrendu. Po trumpos valandėlės ogi  žiūriu, kad priešais  mane  išniro  kažkokia esybė.
   – Sveiks  drūts, vienžemieti.
   – Sveikas  drūts, – atsiliepiau supratęs,  kad  tai Šliūpas. Na ir pradėjo  jis padebesiuose girti platinamas idėjas, iš kurių  laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes  netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties  Va, toks  triukšmelis. Ką daryti? Nesantaika, taip sakant, jau dangaus erdvėje. Ir tuomet...  Ar  žinote, kas tuomet?
– Tai kad ne.
 
Nusijuokė giliu juoku, 
bet juoktis šitaip man nesinorėjo. 

O pasilabinti su tuo, 
kas šitaip juoktis moka? 

Poe, išgirsk, 
ant delno 
iš toli kažkas atėjo. 
Ir nemanau, kad poilsio 
prie plakančios krūtinėje širdies. 

– Ne poilsio atėjo.
Jam  Bažnyčios reikia. 
Išgirdo šaukiantį vardu. 
Dabar jis akmenis statybai renka. 

– Tu ką? 

– Tai šventas Steponas, užmėtytas akmenimis. 
Prašei, kad jo bažnyčia 
peržegnočiau tavo ryžtą. 
Žegnoju, 
Net ir Steponu žegnoju, 
atėjusiu į talką jos statybai.
 
  – Šliūpas ir sako: ilgaskverni, skriskime į glūdumas artėjančių amžių. Ten aš  tau praktiškai įrodysiu, kad mano idėjos gyvybingos, kad jos žmogaus ir visos žmonijos išganymas...
 
Šalie, o didele šalie, Savęsp, 
iš kur tu ir kada
atėjusi į mano būtį? 
Galbūt dabar išties
Ją naršo motinos ranka, 
Stefanija, Stefa, Steputė...