Mes ne besaikiai seksualiniai objektai,
Ne kėdės, suolai ir stalai,
Kurie apvemti ir aptrėkšti
Atrodo šlykščiai ir bjauriai.
Mums davė vandenį ir ugnį,
Dienos šviesas, nakties žvaigždes,
Kad  niekad niekur nepaklystume,
Koplytstulpiai  primins pakelėse.
Ir tegu skamba credo žmogui
Šventos vienuolės šventoj maldoj:
„O Dieve, noriu kad mano žodžiai
Neštų paguodą, gailestį skausmuos,
Kad mano  akys įžvelgtų sielos grožį,  
O rankos tiestųs geriems darbams.
Padėk man, Viešpatie, kad mano ausys,
Neabejingos aimanoms, šauksmams,
O kojos vis grečiau skubėtų,
Įveiktų nuovargį, visur suspėtų.
Širdis gailestingumu spindėtų,
Būtų jautri visoms kančioms.
Jos neužversiu, neužrakinsiu,
Paslėpus širdgėlą skausmu giliu,
Aš su visais gailestingumu dalinsiuos,
Nors piktnaudžiautų mano gerumu‘“.
Tuomet  sugaudus Dangaus fanfaroms,
Nebus nei baimės, nei kairės,
Ir Rojaus vartus plačiai atvėręs,
Vidun mus angelas pakvies.