Nebūna dienos, kad neateičiau  prie paveikslo su  daugtaškiu  frazės pradžioje {... iš pro vokais  užmerktas  akis matė (Stefanija) savo pirmagimį ir  tyliai jam šypsojosi} Beje, atsiprašau, kad gal per dažnai ją užrašinėju, bet man negera būtų spėlioti, kad yra bent vienas skaitytojas, jos nematęs, neperskaitęs savo akimis. Tai labai rimta priežastis, kodėl taip elgiuosi. Kita  priežastis, kad suabejojau, nesu tikras, kas pas katrą  ateiname –  frazės paveikslas pas mane ar aš pas  paveikslą?  O Poe?  O Pro?  Kas pas ką?

Net nežinau, kaip žodį tarti. 
Jis irgi jau pavargęs ir nespėja su laiku, 
tačiau Poe (poezija) ir Pro (proza), 
jeigu ir pyksta, dar vaidinti nesiliauja, 
esą, tikėk, su tavimi, senoli, 
jau įprasta ir, kaip kadais karietoje,  
nenuobodu. 

Kaip būsena, kaip išsiliejusi Savęsp, 
surankioju žodelį po žodelio 
ir neretai kaip sopulys ir už kitus 
žinau, regiu, tikiu, dairausi... 

 – Beardamas piliakalnio viršūnę dėl apsėjimo grikių, labai nuvargau, todėl po beržu atsiguliau pailsėti,– išgirstu  pažįstamą balsą ir jaučiu, net  žinau, kad  man būtų geriau, jeigu jo nepažinčiau, tačiau deja, deja... Frazės paveikslo vidus subangavo, jo rėmas sujudo, išsitempė kaip guma ir suprantu, kad ir aš kažkur Čia. Ir ne tik. Esu ir Ten,  už dvidešimties  metų. Esu dvigubos egzistencijos būsenoje: Čia – kaip paveikslo dalis, ten – kaip atminties lašelis.
   ... Buvo 1994 metų sausio vidurys, kai pirmą kartą  išgirdau šį balsą, dabar pasakojantį apie nuovargį ir ariamą piliakalnio viršūnę „dėl apsėjimo grikių“.
   – Labas
   – Sveikas, – nepakeldamas auščiau galvos atsiliepiu kažko krapštydamasis karietos pasostėje, tačiau ilgiau krapštytis neprireikė
   – Karieta nepašventinta. O kam reikia –  ar ne? Jeigu dar sovietmetis joje.
   Atsitiesiau, atsilošiau. Priešais stovėjo kunigas ir balto metalo masyvus kryželis ties paširdžiais gulė ant juodos jo sutanos. Nesiruošiau teisintis. Persižegnojau it panūdęs parodyti, kad bent tiek iš kataliko prievolių nesu užmiršęs. O kad užmiršau pasirūpinti karietą pašventinti – akivaizdu.  Ruošos kelionei  darbymetis buvęs toks sunkus, kad ir  javapjūtei jo neprilyginsi. Tačiau kaip jam tai pasakyti? O  pagaliau  ar verta? Kokia  jam  bėda  dėl to? Tačiau pasirodė, kad ir  kunigui labiau rūpėjo paguosti, padrąsini negu pašventinti.   
    – Nereik abejoti, kad karieta negebės atvažiuoti net ir iki  amžiaus pradžios. Tuo net vaikai neabejotų, o tu, ach, – pabaikdamas  pasakė kunigas, tačiau mano nuotaika pasitaisė.
   – Vaikai tikrai nesuabejotų, o aš… Matote gi, kaip toli nuo jų. Jau ir atsiminti ne taip lengva tokiu buvus. Dabar gi raudonuoju, kad užmiršau pasirūpinti karietą pašventinti.
   Kunigas lyg negirdėjo mano kalbos ir jam buvo svarbu, kad nesuabejočiau  kelionės į praeitį  sėkme.
   – Betgi tai visai menkas  dalykas tokia kelionė.  Man, gerbiamas vežėjau, su Šliūpu prisiėję ne tokius dalykus patirti. Gal tekę  girdėti. Šliūpas. Jonas Šliūpas.
   Truktelėjau pečiais, esą, atsiprašau, bet...
    – Taip, taip, – pakinkavo galva kunigas, – visą laiką taip: vežėjas esu ir todėl, girdi, ar  būtina žinoti, kas yra Jonas  Šliūpas, kas yra Aleksandras  Burba, kas yra  kas. O vis tik prisieis  žinoti, vežėjau. Reikės žinoti.
   – Ar kas atsitiko, jeigu ne paslaptis? – sužiurau kunigui į akis. Jis jų nenusuko, tačiau balso intonacija pasikeitė,  nusispalvino liūdesiu, melancholija.
   – Aš stengiausi, vargau, rašiau, kad žmonės žinotų, o ką  girdžiu? Ogi girdžiu, kai man vežėjas sako, kad  tai gal  paslaptis. Beje, vežėjau, kaip tu suvoki kunigus? Galbūt kaip Šliūpas, kad visi kunigai – niekai. O aš, taigi aš, Aleksandras Burba, sakau, kad  tokia  neapkanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka  tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
   – Jeigu apie mane,  tai kaip iš bažnyčias, kaip iš  Dievo  burnos pasakyta. Nesu apsišvietęs žmogus. Apie kitus vežėjus ne man kalbėti. Va, keikiamės tai tikrai užtikrintai: kaip vežėjai, – pasakiau kunigui Aleksandrui Burbai prieš dvidešimt metų ir neabejoju, kad dabar  jį vėl girdžiu.
 
Argi aš būčiau taip  aukštai pakilęs,
jeigu ne tu, ištikimojo Pro? 
Nepaprastas piliakalnis 
ir beržas, ošiantis ant jo, 
ir Aleksandras, kunigas Burba 
artoju tapęs. 
O Dieve, leiski pasapnuot už jį.. 

   – Man užsnūdus pasirodo visas piliakalnis apliestas rimtais  kariškais  vyrais, kurių  viduryje stovi senyvas žmogus, vardu Krivė 
                
Sapnuoju, Aleksandrai Burba, už tave. 
Nebežinau, kada tai buvo, 
tačiau, kad šiandien tu esi šalia, 
sapnuoti man nereikia. 
Galbūt todėl, kad daug ir nereikėję. 
Tik tiek, kad įsiminčiau, 
kaip Savęsp šaly 
nelyg Žmogaus būty gyvename. 

Akimirka, neužsimiršk... 
visur tave žadu turėti, 
kad ir mirty, ir ateityj 
nepasiliktum išbarstyti, 
nepasijaustum svetimi.