Seno albumo lapuos
Kam erzinat mane, seni albumo lapai,
Argi aš toks buvau ir taip švytėjo akys,
Kada pavasariai alyvų žiedus barstė,
O grįžtantį sutikdavo gimtinės vartai?
Jei ir prasukt atgal daugiau nei pusę šimtą metų,
Ar gluosnis pasitikdavo mane, ar tokį matė –
Nušviestą saulės, šypsenos, vilties, jaunystės,
Kuri viliojo eit, pasaulio keliuose paklysti?
Jos paklausiau — ėjau, taip pakelės žydėjo,
Tik už pečių kartu ir metai ėjo ėjo.
Dabar vartau lapus, svarstau — jie mano, gal ne mano?
Galbūt ne aš, o dar kažkas tada tik už mane gyveno?