Jaunystė mūsų
jau išsibarstė.
Grįžimų gūsis
duris vėl varsto...
Tą metą blankų
man ištylėjus,
ir vėl aplanko
toli išėjęs...

Širdin atplaukę
žiedlapiais rožių,
neišsibraukia
man skirti žodžiai,
vertingi lieka
ir nutylėti.
----------------------
Nereikia nieko –
tiktai mylėti...