Pabūk su manim iki ryto. Ant stalo tik laiškas –
Trumputis, trumputis. Gale: „Aš labai pavargau...“
Pabūk su manim. Dar naktis ir šešėliai dar vaikščios
Po kambarį tuščią... O vėjas vis gaus ir vis gaus,
 
Klebens lango stiklą tarytum norėtų į vidų
Atnešti kažką, ko priimt negaliu niekados.
Ant stalo tik laiškas... Pabūk su manim iki ryto.
Ar netgi galbūt iki sekančios saulės laidos...
 
Bent šitą vasarį. Nors aš niekada jo nelaukiau –
Netikras jis man, nes aplink dargana.
Pabūk su manim iki ryto, pabūk, juodaplauke...
................................................................................................
 
Jei tiek negali – bent minutę – man šito gana.