Brēndo po trupinielī ī vasaras gėlumā ,
kvep roginė douna laukūs.
Žalioji koskelė apkluo petius,
vo kramė pouš rogegieliū kasas.
 
Bērndo, atsisoktė bėjau,
če mona dienas ėlgesio išmieroutas,
putuotas jūras noskalautas,
legendines gintaras išstrajitas.
 
Žalialapės liepas, kvepontīs medom žėida
ėr bičiū spiečiaus kuors  šalėp.
Poikoujous saulės kāitra,
bepruotėška mėlīne ir gaivio šaltėnė vondinio.
 
Ek vasara, gražuolė, išbočiouta, išmīlouta
tavo ir mono dainuom vainikouta,
biego, skobo pasisemt gaivuos ir kaitruos,
kad mona dėinas kvepietom medom.
 
Brendo pamažo ī lėipa kveponte medom ėr douna,
saulės ėr litaus supinto vainėko,
vainikouta baltažėidiemis  ramuleliemis
ėr meile skraidonte parugie.
 
Biego a spieso, pasiklauste bėjau?..
Lek vasara unt joudbierė,
sustuos, kor pėiva nešėinauta,
pasipenės juodbieris ėr nošolious...
 
Bėjau neišgerte, neišragautė bitiū dounelės
neatsigaivėnte šaltėne versme
ėr palīdėti tave mona vėinatve tave
mona rugiagėliū  nubočiouta vasara.