Kai į tave paleidžia kritikos lėkštes,
Ir puodų audrą sukelia tau virš galvos,
Nors imk ir šaukštais ginkis prisidengęs,
Kai peiliais raižo tavo aitrią širdį.

Šakutėmis prie sienos tavę bado:
„Ar tau ne gėda, ar ne gėda?..“
Tu sūriškai prieš tarką pasimaivai
Ir jau leki tris varstus į įkaitintą keptuvę.

Tave iš naujo minko, maigo
Kaip tą geltoną šviežią sviestą.
O tu mintyse garsiai keikies ir burnoji
Ir į geldučių kriauklę tyliai lendi.

Žinai gerai, kad jie į pinklių orkaitę
Taip trokšta patylomis tave sukimšti
Ir šmeižto laipsnius nustatyt karščiausius.

Į staltiesę įsukę liauną kūną
Kapokle sukapoja į aštuonetą dalių,
Tada pagardinę pykščio prieskoniais
Atiduoda melo liūtams ėsti.

Šie liūtai užmušinės tavy
Kiekvieną sūrios tiesos kristalą –
Girdėsi tik tylius savy aidus:
„Ar tau ne gėda, ar ne gėda, ne gėda..."