Pamečiau galvą
Pavasarį pamečiau galvą.
Ruduo, o aš jos nerandu.
Jaučiu alpų ilgesį salstant
Ant bręstančio kūno randų,
Jaučiu tvinksnį plyštant per pusę
Giedojus aukščiausias natas.
Neklauski, žinai, kur aš plūstu,
Dabar suturėtų ar kas?
Sparnuočiai linksmai švilpiniuoja.
Kaip gera padžiūgaut su jais.
Girdžiu vėją šnabždant Naivioji,
Suklysti, paklyst nebijai?
Tačiau nesvarstau nė akimirksnio —
(Ne šiaip sau netekus galvos)
Tirpstu, kai žvelgi, kada priglaudi,
Ošiu vandenynu sulos.
Kam rūpi atodairos, laikas,
Kai spindi jausmų pilnatis?
Po būtį skrajojam, ne vaikštom
Ir negebam to apsakyt.
Tikiu tavimi. Vesk — tekėsiu,
Jutimais tavaisiais kliedžiu.
Ruduo. Kiek apsunkęs, atvėsęs,
Bet pilnos rieškutės žvaigždžių.