Vėl  sustojau prie paveikslo su jame nupiešta fraze ir  jos daugtaškiu pradžioje, tačiau šį kartą  parūpo daugiau, parūpo ir paveikslo rėmas. Beje, matytas lyg. Iki šiol jis man buvo nebuvo, ar bent neatrodė, kad reikėtų paisyti, nes akių nuo jo neleido atitraukti būtent frazė su jos daugtaškiu. Matyt, jaučiau, žinojau, kokias didelės  erdves žymi jis, kurios jau išvaikščiotos žmogaus, apgyvendintos juo. Taip manėsi. Dabar buvo gerokai kitaip. Paveikslo rėmas tarytum reiškė, kad nepaisant, jog ši erdvė išvaikščiota, apgyvendinta žmogaus, tačiau tai nereiškia, kad leista sužinoti daugiau, negu apribota rėmais. 

   Čia priėjęs stabtelėjo Cieksas Žalbungis ir tarė:
   – Kai proza rodo į daugtaškį, nejučia pavirsta poezija. Per tūkstančius metų išvaikščiota... Mintis visą sielą užgriebia.
   – O rėmas? Kam jis čia reikalingas? – tarytum dėl manęs pasidomėjo Pro.
   – Rėmas? Iš tikrųjų, kam jis čia reikalingas? Ir kodėl jo būtent tiek, o nei daugiau, nei mažiau? Įdomu, a? – sukluso Žalbungis. Žvilgtelėjo į mane ir pamanęs, kad jo nepažįstu, tuoj ir pats nusiteikė „nepažint“. Nusisuko pokalbiui su Pro (proza):

   – Galima spėti, kad rėmas reiškia, ką ir patarlė: aukščiau savo bambos neperšoksi. Tik iki  tiek, iki rėmo. Tačiau tai  vėlgi mįslė.
   – O gal rėmas, kad neiškristų gimdyvė su naujagimiu, su  jo pirma kalba, o jos – pirma šypsena jam?
   – Manai? – sukluso Žalbungis. – Tačiau jeigu tik tiek, tai nebūtų didelis praradimas. Net  jeigu iš paveikslo iškristų ir priėmėja Kukauskienė. Arba ir Šimas su Marcele. Taigi gimdyvės tėvai. O sakau gi, kad pamačius  frazės paveikslą, mintis visą sielą užgriebia. Labiausiai  per daugtaškį.
   – Ačiū, pone, – padėkojo Pro Žalbungiui, sujudusiam išeiti ir keliančiam kepurę  ant galvos. Jam nuėjus pasiteiravo, kodėl nesipuoliau pasveikinti su man pažįstamu žmogumi.    

   – Kas atsitiko, Pranuci? Ir pasisveikinti nepanorai. Anas  irgi?
   –  Kodėl Žalbungis – „irgi“, nežinau. Ir, žinoma, netiesa, kad  aš  nepanorau. Tai rimtas vyras. Su  juo man šnekėti nepaprasta. Girdėjai, matei: stabtelėjo ir aiktelėjo. Tačiau  didingame reginyje ne tik gimdyvę su kūdikiu pamatė, bet ir jos tėvus, o mano senelius, – pakalbėjau ir netikėtai pats sau paraginau: – Rašyk, Pro, pabandysiu padiktuoti.
   – Va, va! Į knygą, taip?

   Maudymasis pirmame vandenyje užčiaupė berniukui gerklę. Nutilo. It apsidžiaugė. Gal pasijuto grįžęs iš kur atėjo – į  motinos įsčias. Šlapia pala supo, spaudė jo kūnelį su išpūstu  raudonu pilvu. Senoji Kukauskienė, įgudusi tokiuose darbuose, šiepė bedantę burną ir pūtė iš jos nereikalingus žodžius. Dabar čia atėję ir Šimas, gimdyvės tėvas, mano senelis. Atgrubusiais pirštais suko į storą suktinę tabaką ir kuomet tai  buvo meistriškai padaryta, vieną, kitą, treči1 kartą džirgšterėjo  skeltuvu per titnagą ir aitrus įsirusenančios pinties kvapas paliudijo jo pastangų sėkmę. Šimas neskubėjo glausti  suktinės prie įsirusenančios pinties. Atidžiai nužvelgė nurimusį  besimaudantį vandenyje anūką, pasižiūrėjo į gimdyvę ir  tik tada prisiminė, kokiam reikalui suktinė. Mėlyni dūmai išvirto iš jo nosies šnervių, pražiotos burnos ir, pakilę palubėje, raitėsi, draikėsi  mįslingais  tvariniais.
   – Išeitum laikan, – pasakė Marcelė. Ji talkino priėmėjai, tačiau  ne kaip  vikriai. Pagimdžiusį būrelį vaikų, vis tik nedaug išmanė, ką reikia daryti, priimant į šį pasaulį naują žmogų. Šimui ji antroji žmona.
   – Vyras. Tegu mokosi, – atsiliepė jai Šimas lygiu, ramiu balsu, kurs žino, ką daro ir kaip reikia  daryti, kad  būtų  padaryta gerai. Daugiau jam niekas neparodė dėmesio. Sėdėjo kertėje tylus, įdiržęs, traukė savo gamybos suktinę ir  atrodė  giliai nugrimzdęs į susimąstymą, nors iš  tikrųjų jo  galvoje  buvo tuščia  Buvo labai pavargęs ir šitaip  dabar  ilsėjos. Būti kitur, o ne čia, būti net  mintimis, jam atrodė neįmanoma.

   – O kur tėtis?  Kur  tėvas, – tikriausiai norėjau pamatyti  ir  žinoti aš.
   Tėvo nebuvo.
  – Taip,  tėvo  nebuvo, – jau iš  kito amžiaus atsiliepia Pro. –  Buvo sekmadienis. Tūkstantis devynis  šimtai trisdešimt devintų metų sausio dvidešimt devinta diena. Ten, Šklėriuose.
   Priėjau prie  paveikslo. Lyg persižegnoti. Tačiau truputį pagalvojęs tariau:
   – Prie jo  nė karto  nepersižegnojau. Reikėtų, bet gal tegu  palaukia dar. Sunkus laukimas kaupia žmoguje jėgų.  Poe,  padėk  man apsieiti taip, kad ir  be žegnonės nebūtų  blogiau.
   – Pabandysiu, Pranuci, – iš  paveikslo atsiliepė Poe.

Aš nerašysiu tau eilėraščio, o mama. 
Nes dega žvakė. 
Per ašarą žiūriu 
Ir šypsausi į kvailį, 
Kuris pasakė: 
 Ji mirė. Jos nėra. 

O siela mano, atsiverk! 
O jūs, kurie taip sako, 
Išeikite į viešumą, 
Apstokite vartus, slenksčius, namus, 
Kad ir kvailys galėtų sužinoti, 
kad jis – kvailys...