Nuo žaizdos šiandien lupo prikepusius juodus tvarsčius
Lyg ieškotų kadaise ten buvusio odos glotnumo
Ir juokų, šnabždesių. Negalėjo visam jie nuščiūt.
Ar galėjo pro žaizdą išlindus dvasia čia palikti kaip išnarą leisgyvį kūną?

Nežadėta pagyt, tik ištverti, pakelti, panešt,
Nes velniai ir chimeros kankynę užuodę atkunta,
Jie nutrauko, ne išpina vienio velėnos gijas.
Per vėlu — jausmo sėklos nunoko, išskrido, sudygo ir perskėlė grumstą.

Žodžiais vardinti žymiai lengviau, nei tikrovėje žygį atlikt.
Glėbio ankštys tuštėja, iš ilgesio stvarstosi vėjo.
Suprantu, įžeidu, nes pamatėt, kad aš nebenoriu užgyt,
Nors kažin ar kam nors vienmylystės aistra taip labai nusidėjau?

Nebelieskim, prašau. Tuo opėjimu dar gyvenu.
Galit smerkti, keiksnoti už gydyt neduodamą žaizdą.
Tvarstį leidžiu nuplėšti tik tam, kas suvokia, kaip našlei sunku,
Nes įstrigus Amūro strėlė metų metais pūliuot nepabaigia.