Naktinis ežeras. Prisnūdę bangos
Be garso supasi žvaigždžių tyloj.
Ausis pasiekia – šnara lapai vangiai
Lyg mistiniai kerai. Mano galvoj
 
Sudyla rūpesčiai, užgęsta aidas,
Tik akys gėris atspindžiu dangaus.
Išnyksta laikas. Visos bėdos baigias.
Vien tik tyla. Ir norisi pagaut
 
Akimirką, kada klausa aštrėja,
Kai kalasi žolė ir šnabžda virpesiais
Vėjelis snaudžiantis – lengvutė fėja,
Kai jaunas mėnuo stengiasi ragais
 
Užkibti užu balto debesėlio
Ir suptis, suptis… kolei atsibos.
Paskui nueit savo taku, kol vėlei
Švies rytas spindintis naujuos darbuos.
 
Krante su pirmu paukščio riksmu kelsis
Ir vėl nauja diena. Praplyš jinai
Visai kitais garsais, spalvom ir garsiai
Skelbs naują laiką. Ir nenumanai
 
Likimo skirto pokšto, tau padėto
Ant aukuro lemties. Skambės viena
Melodija tik tau. Tokia girdėta…
Tik tai ramins, kad lauks tavęs tyla.