Nereik, neliūdėk –  neminėk, visam laikui pamirški,
Kad buvo du žodžiai. Abu – iš didžiosios raidės.
O jei naktimis tavo plaukus paglostys vėl pirštai –
Nejausi – sapne juk širdies tau tikrai neskaudės.
 
Tiktai nebijok – mano angelas saugos, vis saugos,
Ar eisi keliu ar taku, ar lauku tekina...
Net mėnuo neliks mėnesienoje vienišas draugas.
Tereikia žiūrėt į akis ir ištarti: „Gana...“
 
Tačiau tu tyli... Ir šešėlis man gula po kojom,
Vejuos jį, o jis – bėga bėga, pabėga tolyn.
Nereik, neliūdėk – kam aukotis, juk aš tau aukojau
Galbūt tik iš tirpstančio sniego statytas pilis.
 
Kaip buvo ten gera, meni? Kartais reikia tikėti,
Kad viskas, kas balta, skaidru – nepražus niekada.
Bet žiemos juk baigias, ateina pavasario lietūs –
Dėl to aš nenoriu, kad tu pasijaustum kalta.
..........................................................................................................
 
Miela, neliūdėk – neminėk, visam laikui pamirški...
Tik plaukus juodus naktimis glostys angelo pirštai...