Gervėms sugrįžus
Klykia gervės, klykia nenurimsta,
Klykia gervės raisto pakrašty.
Gal iš meilės, grįžus, žemei gimtai,
Ar iš liūdesio, kad dar laukai tušti.
Kad dar vėjai nerimu baugina,
Ar kažkokiu liūdesiu senu,
Plaukiančiu iš tolių begalinių,
Iš giliai nuskendusių dienų...
– Nebebus jau to, kas vakar buvo,
Po durpynų klegesio smagaus,
To čia buvusių sodybų dūmo,
To žmonių bendravimo gražaus.
Išmirė tėvai, vaikai išėjo,
Pro vartus, link miestų didelių.
Ir tik tie, kur gerves čia dar girdi,
Džiaugsis vėl pavasariu žaliu.
– Nepabūgę darganų ir vėjo
Grįžo gervės į gimtus namus.
Na, o tie, kur pro vartus išėjo,
Grįš galbūt – tik vartų nebebus.