popieriniai laiveliai
lankstyti su meile
blaškosi kažkuriam okeane
nes ir krantas pasikeitė
dingo mūsų akmuo
mes patys visai nebe tie –
mes pasenę...
žiauru taip sakyti
tačiau realybę suvynioti į vatą
ne išeitis
mūsų kartai teko patirti
išmokti gyventi
kartais tenka užgirsti – kalti...
kol saulėlydžiai veltui
mums nurausvina dangų
kol dar galim tais vaizdais
gėrėtis
pabūkim laimingi už tai
kad  gyvename
nežiūrint kad metai išbiro
per rėtį skylėtą
popieriniai laiveliai ar lėktuvėliai
nugulė pievose palei  marias
vėjai blaškė jų korpusus
aistras išmėtė
gal gerai
kad jų niekas nebeatras...