Nee varliūkščiu tuo metu vaikščiojau šia žeme. Pavasarį suėjo visi vienuolika. Galėjau dirbti beveik visus vyriškus darbus, nes tuose namuose nebuvo kam. Mamos gimtinėje liko gyventi viena močiutė turėdama silpną sveikatą. Tad per vasaros atostogas man tekdavo rimtai jai talkinti visuose darbuose. Kartais iš kaimynų skambinti telefonu medikams ar tetai iš varėnos, kad atvyktų pas ją pagelbėti apsirgus. Kai kada patekdavo į ligoninę, kai kada sveikatą pagerindavo namuose vaistais, kurių prie savęs neturėjo. Cukraligė anuomet buvo neišgydoma. Sako dabar su ja jau susitvarkoma, jeigu žmogaus organizmas stiprus. Ligoninės ji labai vengė, nes nenorėjo namus palikti mano vieno priežiūrai. Gal ir tame lazarete užbaigti savo dieneles? Savi namų kampai, savos sienos priduoda sveikatos ir tikėjimo. Man esant tokių metų dažniausia taip ir būdavo. Ji pasilikdavo namuose. Tą vasarą ji mano rankomis užsigeidė perdengti pirties stogą. To dar nė karto nedariusiam vaikėzui ne labai suprantamas darbas. JI kiek išmanė anų laikų stogdengystę tiek išaiškino pačioje pradžioje akylai stebėdama ar aš gerai atlieku darbą. Lupant senutėles supuvusias skiedras patyriau sužalojimų kojose bei rankose., bet jaunas ir visa tai užgis. Taip ir buvo. Gijo nedidelės žaizdelės kaip katės nulaižytos palikdamos tose vietose brūkšnelius, taškelius nuo senų savadarbių vinukų iš vielos. Nulupus stogą teko pakeisti keletą pušinių karčių atstojusių gegnes. Dengiau anuometiniu nauju toliumi su smulkių akmenukų sluoksniu vienoje jo pusėje. Pirtelė nedidukė, tačiau tokiam stogdengiui darbo daug. Sunkiausia užsikelti ir lygiai nuo vieno iki kito stogo krašto nuridenti ruloną dangos jo nesugarankštėjus. Pajuodusiomis nuo vidinės dangos pusės rankomis šluosčiausi prakaitą, bet savo padariau. Dvi dienos vargo ir stogas padengtas nauja danga pirtelei davė visai kitokią išvaizdą. Džiaugėsi mano akys. Senelės dar labiau, nes tai jos komanda, jos pamokymai. To ne gana. Užsimanė dar daugiau. Gerai apšildyti lubas. Mat ši senutė nepaprasta. Savo laiku buvo raudonai žalių vyrų naktinių pasitarimų vieta. Kaip suprasti raudonai-žalių? Kai kurie iš jų sąžiningai dirbo kolūkyje, o naktimis dirbo žaliems partizanams. Jie išliko neišduoti anų brolių. Močiutė jų naktipiečių nešėja tomis naktimis žvalgėsi iš lygumų pusės. Jeigu kas išėjusi į kiemą pabarškindavo kibiru. Atseit baido šernus. Žiūrėk, ir kiek artimesniame vienkiemyja pradedama barškinti lazda į kibirą. Tikrai vaikšto šernai. Pirtelė stovėjo gilioje gražioje slyvos formos klonyje atokiau nuo gyventojų sodybų. Prie jos prilipdyta uodega tokiame pačiame gylyje dirvonavo, nes čia žemė vienas smėlis. Keturkojai niekada neaplenkdavo šios saugios ir maistu dosnios vietos, nes stribai pleškino tiesiai lygumose dienomis ir naktimis ginklu kokį tuomet turėjo prie savęs. Čia į tankų miško jaunuolyną šmurkšt ir paimk tu mane. Aplink pirtelę miškas su giliomis keliose vietose apaugusiomis šabakštynais rėvomis pasilikusiomis nuo karo apkasų, kuriomis partizanams laiku galima pabėgti nuo stribų, kad neišduotum šeimininko. Nuo to laiko prabėgo daugiau nei trisdešimt metų. Tų vyrų mažai liko, o pirtis stovėjo reikalaudama remonto. Močiutei pasakiau kai bus blogesni orai tuomet galėsiu dirbti po stogu apšildant jį molio sluoksniu su akseline pjautais šiaudais. Žinoma nestoru sluoksniu, nes balkiai savo jau atgyvenę. Lentos irgi ne pirmos jaunystės. Vėliau ant viršaus papilti kalkintų pjuvenų sluoksnį, kad pelės mažiau landžiotų. Senutė sutiko. Praustis artimiausiu metu niekas nesiruošė. Tad pradėjau nukeldinti per skylę lubose pelių sugraužtą šiaudinių pėdų sluoksnį. Juos nešiau į kalną siauru apžėlusiu kadagiais , avietėmis, jaunomis drebulaitėmis takeliu kiauliadaržiui pakloti, nes net ir saulėtomis dienomis viena vieta ant aukštoko kalno pagal klonės lygį būdavo šlapia. Taip turėdamas laisvesnio laiko artėjau prie kamino. Ier štai netoli jo atkėlęs pėdą pamatau pūstą brezentinį maišelį. Paimu. Sunkokas. Kas jame dar nežinau. Jaučiu tik tai, kad tai geležis. Atrišu šikšninę virvutę ir jo turinį išpilu ant lentinių lubų. Iškrenta kiek suprantu vokiškas pistoletas. Į šalis pabyra apie dvidešimt šovinių. Atsisėdu ant pertvarinės sienos balkio ir susimąstau. Vaiką tokie netikėti daiktai išgasdina. Galvojimas ir išeities ieškojimas truko neilgai. Pirties kampe stovėjo kastuvas. Netoliese pastato prie aukštesnio kadagio iškasu pusmetrinio gylio duobę ir ginklą įdėjęs į tą patį maišelį užkasu. Parodysi kam nors prasidės aiškinimaisi, tardymai. To nereikia. Tegul sau guli žemėje ir toliau rūdija. Iš lauko jau ir taip buvo pasidengęs rūdžių sausomis dėmelėmis. Šovinius pasilieku sau pašaudymui įmetus į ugnį. O gal juose esančio parako su laiku prireiks, nes prasidėjo kaimuose šratinių pistoletų metas. Čia tau ne degtukų masė, kurią naudojo anuometiniai pistoletininkai. Svarbiausia išbandyti ar juose esantis parakas dar tinkamas vartojimui? Pistoletu tai išbandyti bijau. Kasti tikrai jau nekasiu jo. Tad bandau paprastu ne saugiu būdu. Šovinį pasidedu ant didesnio akmens ir iš viršaus stipriau ploju kitu akmeniu. Šovinys sprogdamas pasisuka ir kulka lekia tiesiai į mano dešinio blauzdikaulio priekį jame įsmigdama. Mėsų čia kaip ir nėra. Peiliuku greitai iškrapštau kulką. Kraujuoja. Ant žaizdos uždedu sutrintų kraujažolių, Toje vietoje jaučiamas didelis skausmas. Ta vieta visada kur nors atsitrenkus jauti didelį skausmą. Kenčiu. Už tokius darbelius reikės kentėti, brolyti, niekam neišsitariant. Namuose radau binto, briliantinės žalumos, jodo. Kad tik nebūtų užkrato. Pūliuos teks su medikais pabendrauti, o to nesinori. Aiškinti, kad kritau susižeidžiau irgi nesinori. Ai, nieko, kaip nors užgis. Paliks tik nuo kulkos kaule duobutė ir tiek. O būdas kaip išsiimti iš kulkų paraką rūpėjo. Tai padariau su pjūkliuku metalui labai atsargiai pjaudamas spaustuvuose. Stiklinis sandariai uždaromas indelis nuo močiutės vaistų prisipildė pilnas. Padėtas į saugią sausą vietą laukė savo laiko. Praėjo daugiau kaip ketveri metai. Man penkiolika, jam aštuoniolika. Draugas tuose reikaluose ne pėsčias. Gerą šratinį pistoletuką turėjo prie kurio ir tikro kai kurių detalių pridėjo kaip spynelės viena dalis. Korpusas medinis savo drožimo. Su degtukų užtaisu šaudyti varnas tikrai saugu. Sužinojo jis apie mano turimą parakėlį man išsitarus vieną kartą bekalbant apie jo medžiokles.
– Pastiprinsiu sprogdiklio apsaugą. Gal duosi to savo pabandyti?
– Duosiu, bet tik sutvarkyk, kad jaustumeisi saugus.
Jaunuolis įdėmiai išklauso tėvo medžiotojo patarimų kaip dar saugesnį pistoletą sumeistruoti, bet kad tai bus parakas nekalba. Šovinius atstoja dviračio guolių šratai. Papilam to mano daiktelio garaže ant grindų ir įžiebiam degtuką. Pliūpsnis ugnies su garsu nusvilina jam dešinę plaštaką. Tai jau rimta. Apgyja tik motinos įvairiais tepaliukais tepama. Išbandyti jam vis tiek norisi. Pastačius prie tvoros nors tris šiferio lapus peršauti.
– Žinai, jis vienas nemaišytas mano dabartiniam ginklui stiprokas. Sumaišysime su degtukų galvutės mase ir bus kai kartas.
Tai padarome išbandę vieną užtaisytą šratą pistolete. Viskas puiku. Šaunu aš nusitaikęs į artimiausią varną. Trenksmas visai ne šratinio, bet tėvas vis dar nieko neįtaria. Varna tupėjusi ant virtuvėlės stogo krinta kaip maišas. Kaip ne kaip taiklumo priduoda apie keturiasdešimties centimetrų ilgumo storokas vamzdis su tiksliai pritaisytu taikikliu. Dabar draugas užtaisą ruošia vos ne drebančiomis rankomis trims šratams. Kai tai paruošta einame toliau nuo sodybos į šalia esantį laukuose apžėlusį sąvartyną. Čia pasistatysime kokią skardą ir šausime.
– Jeigu prašaus kiaurai šausiu laukinę pasiligojusią ožkutę. Taip ar taip jos toks likimas. Suplėšys miško žvėrys. Namuose motina su mėsa mokės susitvarkyti, kad būtų galima valgyti mums.
Stirnaitė Dzūkijoje vadinama ožkute. Tos vietos nepasiekiame. Pistoletas nešamas draugo užantyje netikėtai iššauna. Visa laimė, kad vamzdis į apačią eina šonu. Trys šratai susminga į draugo dešinės kojos šlaunį. Iš skausmo jis suklumpa vietoje. Ir kas dabar? Skausmas ima aušti, nes šratai vis dėlto iššauti karšti. Įšovimo į šlaunį vieta kraujuoja. Sugrįžtame pas jį į namus pakampėmis, kad niekas nematytų. Nesirodydamas motinai iš namo atsineša keletą skutimosi peiliukų su jodu. Aiškiai matosi kuriose šlaunies vietose stovi šratai. Jos išsipūtusios ir raudonos. Paprašo:
– Imk pjauk kryžiuku tu. Aš rankomis juos išspausiu, Kitos išeities neturime.
Iš kur manyje atsirado chirurgo ištvermės ir iš baimės nedrebančios rankos nežinau. Peiliuku aiškiai jaučiau kaip jis atsitrenkdavo į metalą dviejų , pusantro centimetro gylyje. Aš ta britvele pjaustau žmogaus koją. Didelių įpjovimų nereikėjo, bet kaip jis iškentėjo tą skausmą po šiai dienai nesuvokiu. Nė karto nesudejavo. Matėsi tik stipriai sukastos lūpos ir iššokusios ant kaktos akys. Draugas dviejų rankų didžiaisiais pirštais spaudimu juos išstūmė į paviršių. Žaizdos mūsų nuomone buvo gerai dezinfekuotos. Tikėjomės tai praeis nekliudžius nei vieno, nei kito. Po trijų dienų koja ėmė tinti. Kraujo užkrėtimas. Tėvas susirūpino ir nuvežė jį pas pažystamą rajono chirurgą. Šis gerai pažiūrėjęs atsigręžė į tėvą.
– Kad šaudote tai žinau, bet kad tavo sūnus šaudo parakiniu šratiniu negaliu patikėti. Tu jam tuo jau patiki.
– Niekada gyvenime to dalyko nedaviau.
Iki manęs reikalas nepriėjo. Draugas ne išdavikas. Aš po šiai dienai vaikštau su duobute blauzdoje. Jis su trimis kryžiukais šlaunyje. Neabejotinai žuvusio partizano pistoleto jau nebelikę. Nebent aprūdijęs vamzdis, bet tai primena praeitį kurios savo akimis nemačiau. Primena kokią paskirtį turėjo pirtelė anuo laiku. Likęs parakas supiltas į tėvo medžioklinį maišelį. Tas tikras šoviau buvo neužilgo tik jau su tikru.