Vis nenustygstantis vietoje lyg vaikigalis,
Atgalia ranka numetęs baltą žiemos skrandą.
Su sprogstančių kačiukų šypsena ant pūstažandžio vėjo lūpų.
Atvėręs laisvą kelią upių ir upelių skambėjimui,
Rikiuojantis pavasarinį paukščių chorą
Ir skubantis sutikti savo jaunesnį brolį kovą
Su tilindžiuojančiais šlapio sniego ir lietaus varpeliais saulės kasose.