Tarsi nuvarginti darbais seni arkliai
Vienodos dienos sliūkina į vakarus.
Ką tu vežei? Gal hektarus arei?
Sapnuosi laimę? Melsi — tegul pakaria?

Sulėkę rūpesčiai — tikri kraujasiurbiai,
Nė dėkui netaria, kada juos panešėji.
Velėna dengia lauką, kur arei,
Vienam gegužiui — dešimtys rugsėjų.

Akuotai veliasi negiedančioj gerklėj,
Graudumo gumulas — nei spjauti, nei nuryti,
Vėl tu blaškais juodoj nakties duobėj.
Ar kaip išganymo tikiesi naujo ryto?

Nuo juostos miško plėšiasi dangus,
O tavo raumenys ir vėl nepailsėjo,
Nes jie be pranašo numano, kadgi bus,
Per žilą kukšterą brūškuoja šiurkščiai vėjai.

Vėl iki vakaro tu rūpesčius velki,
Ir vėl diena tarsi išgaišęs kuinas.
Numesk, palik — lai paneša kiti,
Lai bus nors akstinas, ko raginti ir uiti,

Tik ar geriau, kai nešulį meti
Tiesiog į pakelę, net purvas išsitaško?
Tie, krovę rūpesčius, nėra niekuo kalti —
Paslaugūs patys balno prisiprašo.