Kartais jaučiu, kaip nuo blakstienų laša vaškas,
Nes vyrai verkti ašarom nemoka.
Ir tik todėl po visą butą juokas blaškos,
Ir pilnos kertės liūdno mano juoko.
 
Ir tik todėl pilka kandis už spintos tupi,
Ir voras šalia tinklo bailiai gūžias,
O dulkės nenusėdusios, bet smulkiai trupa...
Net oras kambary tarsi sulūžęs
 
Į dvi lygias dalis: sarkastišką bei tikrą...
Galbūt veikiau: į liūdną ir kas buvo...
Bandau įkvėpt, bet dužena aštri iš stiklo
Lyg gomury, lyg plaučiuose užkliuvo.
 
Arba net dar giliau, nes tirpsta, liejas vaškas,
Jausmai – kaip atlaidiniai, tačiau šoka...
.....................................................................................
 
Ir tik todėl po visą butą juokas blaškos,
Ir pilnos kertės liūdno mano juoko.