3. Iš maro metų Vilniuje

      ... iš pro vokais užmerktas akis matė (Stefanija) savo pirmagimį ir tyliai jam šypsojosi.   
      Tai netgi ne frazė, o jos dalis, kuri įkyriai įsimena iš senų užrašų. Manau, kad  ne todėl, jog po susitikimų su Vandeniu jau neabejojau, kad į knygos puslapį įkeltas tekstas kažkada tikrai parašytas mano.
   – Turbūt per daug įpyliau, kad užmiršai, ką parašęs, – nusišypsojo jis ir buvo laimingas, kad gimdyvę pavadinau ligone.
   – O ką? – pakėliau akis į žvaigždyną, kuris dar labiau nusišvietė:
   – Viskas gerai, Pranuci, kas gerai  baigiasi.
   – Baigiasi? Manai, kad procesas stabdomas?
   – Visaip gali atsitikti, –  miglotai ir taupiai pakalbėjo Vandenis.
  Tuomet neparodžiau jo sakymui dėmesio, tačiau  taip turbūt tik atrodė. Labiau tikėtina, kad reikalas klostėsi prasmingiau. Frazė tartum bijodama, kad jos su popiergaliu ir vėl neatiduočiau užmarščiai, vis dažniau užklysdavo į atmintį ir  tapo priežastimi netikėtam sumanymui. Suradęs dailininką nesunkiai įprašiau užrašyti ją dažais ant drobės ir įkelti į paveikslo rėmus. Yra dabar toks paveikslas, o aš žvalgausi Šv. Stepono bažnyčios, kurioje galėčiau  jį pašventinti. Tai  jau nemenka problema, betgi... ne  vienas  aš.  Kartu ir Poe (poezija), ir Pro (proza). Manau, tikiu,  kad Vandenis – irgi. Būtent  po  jo žvaigždėmis  atsirado Poe pagiedotas tekstas „Iš maro metų Vilniuje“.
 
O laikas skuba. 
Ne kartą jį stabdžiau: 
sustok ar stop
Atrodo, net paklūsta 
ir padeda sugrįžti atgalios, 
kad vėl išeičiau iš pradžios. 

Šįkart iš maro metų 
po Vilniaus priemiestį dairausi    
ir suprantu: 
ne tik todėl, kad pamatyčiau, 
kas kaip prieš šimtmečius atrodė. 

Čia kapinės. 
Čia greit bažnyčia bus, 
nes kapinės kaip gyvos – 
delnas prie delno 
glaudžiasi į pamatus 
ateinančiai statybai. 
Čia, priemiestyje, 
žemė Rūdininkų. 

Aš jau žinau, kaip galima toli nuklysti, 
žvaigžde ar planeta įstrigti erdvėje.
Nereik manęs įtikinėti, 
kad realybėje, girdi, tokio nėra. 

Neatlaidi ji, be poezijos, 
nemokanti žmogaus dalia 
pratutinti materijos būtis, 
kurios visaip – nuo ledo lig ugnies, 
nuo akmenėlio lig vandens, 
nuo maro Vilniuje 
ligi  ant mano delno
Švento Stepono bažnyčios. 

Graudu, kuomet dvasia 
apgint savęs nemoka: 
esu visur 
ir... ša, bailiai, 
pavertę iš beždžionės žmogų. 

Vien tik todėl tebūnie taip, kaip aš regiu, 
kaip pamąstyti moku. 
Šįkart iš maro metų Vilniuje, 
ir ne bėda, kad tiek manęs kitokio, 
ir  ne  bėda, kad dar labai nedaug...
 2016-02-02 

   Pro, priėjusi prie kūrinį pagiedojusios Poe, apkūnia krūtine prigludo prie jos, bet tai užtruko neilgai ir, netarusi žodžio, ėjo prie manęs, tiesdama pasisveikinimui ranką. Buvo keista. Norėjosi užsimerkti ir pamatyti daugiau. Ne paveikslėlį, ne iliuziją ar metaforą, o šešioliktojo šimtmečio Vilniaus realybę, apie kurią  giesme pasakyta, kad, girdi  neatlaidi ji, be poezijos, kad, girdi, nemoka  „žmogaus dalia praturtinti materijos būtis“
    – Ko lauki iš manęs, Pranuci, nesulauksi. Kaip ir Poe nesulaukia. O dabar  abiejų klausiu: sakyk, Poe,  sakyk, Pranuci, ar  gerai  atsimenate frazę, kaip ji atrodanti nupieštame paveiksle.
   –  Nepamaniau, kad to galėtumei klausti, – pasakiau pasijutęs įžeistas.
   –  Žinoma, kad atsimenu, – šaltai pasakė Poe.
   – Aš irgi ką tik  galvojau, kad atsimenu. Ir staiga suprantu, kad tikrojo paveikslo neregime. Matome  frazę,  kurios, beje, irgi net ištarti nemokame, nes pradžioje jos yra trys taškeliai, vadinamasis daugtaškis. Sakau pradžioje, girdite? Jis įprastas  sakinių  pabaigose, o  pradžiose? Na, bent jau nedažnai, – pakalbėjo Pro neįprastu sau balsu ir  paprašė: – Prašau užsimerkti kaip kad žemė  užsimerkusi. Taip, taip, prašau  užsimerkti, kad atidžiau įsižiūrėtumei į paveikslą. Ypač į daugtaškį.
   – Tai kad ir merktis  nereikia, – atsiliepiau..
   – Užsimerkite kaip žemė. Tegu ne taip vaizdžiai kaip Poe sakau, bet, tikiuosi, gerokai aiškiau negu ji. 
  „Kažkas vėl prasideda“, – pamaniau, tačiau užsimerkti neskubėjau, nes ir be paraginimų ne kartą, akis užspaudęs vokais, gėrėjausi, beje, kartu su  Poe, su Pro,  reginiais, kurie atsidengdavo kaip naujas  pasaulis. Čia pat, po vokais užmerktose akyse. „Pasaulis  Savęsp“, –  kažkada  ištariau, bet  niekuomet  nežinojau, niekuomet nekilo  mintis, kad... kad ir užsimerkti  reikia  išmokti... kaip kad  žemė.
 
   – Smagu gyventi, ar ne, Pranuci? Tai va ir  gyvenk. Tai, kas yra būties įvairovėje, nesiūlau nepaisyti. Juolab nepaisyti sapnų. Tačiau girdėk: tau  gyventi  pridėta daugiau. Pasiūliau  aš, bet smagu, kad nebuvo, kas  man  paprieštarautų. Regis, nusipelnei.
   – Betgi tai galima į knygą užrašyti.
   –  Žinoma: 
   – O angele, sakyk, kas esi?
   – Dėk, Pranuci,  mano žodžius po parašu Neišis Neitas.

Neišis Neitas:   
   Kas susapnavo, kad  2017 m. rugpjūčio mėn. iškeliausi į amžinosios medžioklės plotus? Jeigu pats sapnavai, tai reiškia – dar ilgai gyvensi. Jeigu kitas sapnavo, tai reiškia oro pasikeitimą. Aš labai retai  paburiu, bet dabar pabandžiau  ir man parodė, kad liko gyventi 8 (aštuoni) metai. Buriau pagal tavo, Pranuci, žinutę.
   Yra toks posakis: jeigu pats saugosis, tai ir Dievas pasaugos.
   Lauksim knygos, bet dabar užsimerk, užsimerk įsimindamas, kaip frazė parašyta, kaip paveiksle su  daugtaškiu nupešta: {... iš pro vokais užmerktas akis matė (Stefanija ) savo pirmagimį ir tyliai jam  šypsojosi}
Pelėda