Ryto kryžkelės
Išsikvėpėm. Abu. Jau finišo tiesioji?
Jusles užmigdo bergždinumo sotis.
Nuo stalo trupinius viduaslin brūškuoju,
Lyg namo dvasioms privalu aukoti,
Lyg mes pratrūksime kaip du drambliai pas puodžių,
Lyg nutylėjimai nežeidžia ir nesmaugia,
Lyg tai, kas sudegė be dūmų, plėnių, suodžių,
Tebuvo melas, optinė apgaulė.
Kokia pagunda sielą išsikuopti
Ir lipnią praeitį tol šveisti, kol nuplausiu.
Išduoda vargą nederantis lopas —
Į laiko pakelę be atminimų aukso.
Tiek nevilties, jog žvilgsniai nesusipina
Lyg visos kibirkštys jų gelmėse išblausėjo.
Tiktai šventieji maldose prisikelia.
Kai viskas išvirkščia, viens kito galo laukia.
Tyliu — atleidžiu. Prakalbi — išsižadi.
Dienos dalybos: mano...tavo...mano...
O juk kiekvienas rytas būna kryžkelė:
Čia — link tragedijos, čia — link šviesaus romano.