Vasario šlapdribos likučiai mindomi, 
Žieminis įšalas į žemę negilus. 
Į dangų stiebiasi, kiekvieną spindulį 
Pagauti viliasi nerimstantis žmogus. 

Ledinio skersvėjo dažnai užklumpami, 
Sustingsta medžiai, nešnara belapiai. 
Gyvybę skleidžia kurmrausiai, suprast imi: 
Žemiau negu žemai... ir ten ji plaka! 

Didėja properšos, o tamsos mąžta, 
Varvekliai kapsi į taupyklę nuotaikos. 
Švininiais debesim padangės paštas 
Rytoj atneš džiugių naujienų protarpiais. 

Tiesiog buvimas nebe toks depresyvus, 
Atleidžia...pašalą. O kas be nuodėmės?! 
Sklaidys gamta bemaž supuvusius lapus, 
Stebėjome, stebėjomės ir mokėmės.